well, Grasshopper...

   

  

Labas, kaimyne! Einu pasitikrint galvos! Ak, teisybė, tikrai ne be priežasties į mane dabar pastėrusiai dėbsot, juk aš per dvyliką metų nė žodžio Jums nepratariau. Tas ir man milžiniškas trenksmas yra. Bet aš malonus, leiskit, palaikysiu duris. Matot, gi važiuoju galvos pasitikrint... Kodėl sustingot tarytum užspringusi varlė? Na, gali būt, kad Jūs nesuprantat lietuviškai, bet nėra čia ko suprast, tai universalūs dalykai! Atsiprašau, dūsauju, nes vienintelis katinas nesumindo mano laidų. Tik jis perlipa grakščiai, apeina, nežymiai kilnoja kojas. Man patinka klausytis kaip jis čepsi po valgio rangydamasis ant žalios, išblukusios sofos. Ta žalia kaip pelėsis. Kaip Jūsų palaidinė. Atleiskit, dūsauju vis dėl varvančio čiaupo, neišplauna manęs. Į turgų susiruošėt? Aš tai važiuoju galvos pasitikrint. Reiktų, kad ją pagaliau apžiūrėtų. Šiaip stengiuosi netrinksėt kulnais į Jūsų lubas ir nešuoliuot nuo laiptų, sakykit, įmanoma gyvent, ar ne? O jums neatrodo kvailoka kaip visi įsitempę? Ir gydytojas nervingas... Beje, matėt, kieme naujo smėlio jau atvežė, pripylė, tik prisaikdinau save daugiau nebežaisti. Tai kol kas tada. Einu su siuntimu pasitikrint galvą, prisiverčiau. Na, viso geriausio! Vaje, oras it pirty. Gero kelio Jums. Iki greito!

                 

                   

muziejus

 

Mėgstu lankytis muziejuose. Ten daug žmonių, iš pirmo žvilgsnio visai nepanašių į mane. Aš mąsliai sukiojuosi aplink ir vaidinu pasimetusį intelektualiai sakrališkoje aplinkoje. Stabteliu kas tris trumpus žingsnelius, įremdamas kumštį gerklėn. Ar tai tykiausia tolimiausio kaimo griežtų senučių prižiūrima biblioteka, ar šiuolaikinių snobų tabako dūmais perpildytas avantgardiškiausio meno užkampis Gedimino prospekte. Kaip norite. Apsimetu tokiu pat, bet jaučiu į save nutaikytas akių poras, kurios man varvina įtartiną mikstūrą į Petri įpareigojimo lėkštelę. Platus raudonas kilimas vos išlaiko auditoriją, pakreipusią galvas, žiūrinčią pro rėmą, už kurio mergaitiški klyksmai perauga į moteriškas aimanas. Jeigu mes nebesam vaikiški, tai esam seni. Tad ar mėgstu lankytis muziejuose?

Persekioja abejonės, kad kažką pamiršau. Tai vis kažkur nukišu dalelę savęs, apmarintas smegenų ląsteles. Jau nebepajėgsiu suprast nukleonų ir atomų bendravimo. O ką jie galvoja, šiais laikais užsirezervuoti vietas reikia anksti.

Aš - savaiminė įcentrinė jėga. Matau į save nutaikytus batų galiukus. Apie namus nė mintelės. Kavos aparatas skambina pažadėta šiluma. Aš kaip jūs, tik kažkuo geresnis. O tu, jei papločiau per petį, juk priliptum, nesigink. Gal todėl, kad išmokau pataikyt į taktą, laiku prasmingai krestelt smakru. Grynas išskaičiavimas - toks tat tas aprėpiamas elementarios būties lengvumas. Išvyniokim laikraštį ir skaitykim nukreipę į šviesą. Laisva ranka rašikliu pavedžioju skaičiukus į Sudoku kalėjimą, užantspauduotą žodeliu „lengvas“. Pajunkit elektros srovę prie to susigūžusio ant sofos krašto ir grožėkitės jos nutekėjimu per mus visus, nuostabia suglaustų kelių grandine. Šviesūs plaukai, kad ir kokie tamsūs bebūtų, ir apšvietimas geltonas, primena vandenis, o mano rankos šalčiausios, bet šildančios...

Klydau akcentuodamas protinį ryšį. Kad būčiau žinojęs, kaip tai nesvarbu... Paslaptis gi nuotaikose ir nusiteikime, ir ūpe, ir savijautoje, ir nuojautoje, ir įspūdyje, ir jausmuose, ir to plyšiuose.

„Jeigu nori rėkti, rėk su manim,/ Akimirkos, kaip ši, niekad neužsitęsia./ Kai gyviai prievartauja tavo veidą/ Hibridai atlapoja dureles...“

ir buvo vakaras; ir buvo rytas

---------------------------------------------------------------------------------------------

Pamirkau sausainius piene.

- O žinojai, kad neskęsta?!

Gal dar išsikepsiu pyragą prie arbatos ir eisiu į balkoną. Arba pro langą.

---------------------------------------------------------------------------------------------

Dėkoju Hemingvėjui, kad norom nenorom pasidavė atskleisti    s a v o    ledkalnio principą. Taip jau visi užgraužė jam smegenis, tiesiog iki migrenos.

---------------------------------------------------------------------------------------------

Pasižadu kas savaitę sąrašėlį kruopščiai išpildyti.

---------------------------------------------------------------------------------------------

„Visą savo gyvenimą jaučiasi tremtyje, dykumoje. Jis skirtas vienatvei, kurios geidžia ir kartu neapkenčia. Visi bandymai ,,gyventi kaip kiti" žlunga. Jis gyvena „kitame pasaulyje“...“

 - nenusakoma jungtis

ir atsiprašau nuo N. B., kad socialinė izoliacija greičiausiai nesąmoninga (t.y.: ligos pasekmė).

---------------------------------------------------------------------------------------------

20. Ir Dievas tarė: ,,Tegu vandenys gimdo gausybę judančių būtybių, turinčių gyvybę, ir paukščius, kurie galėtų skraidyti virš žemės atvirame dangaus skliaute".

21. Taip Dievas sukūrė dideles žuvis ir kitokius gyvius, kuriuos gausiai gimdė vandenys, - kiekvieną savo rūšiai; ir sparnuočius, - kiekvieną savo rūšiai; - ir Dievas matė, kad tai yra gerai.

22. Tada palaimino juos Dievas tardamas: ,,Būkite vaisingi ir dauginkitės - užpildykite jūrų vandenis; ir tegu paukščiai dauginasi žemėje".

23. Ir buvo vakaras; ir buvo rytas: penktoji diena.

---------------------------------------------------------------------------------------------

smunkančio žvilgsnio niaukti taikiniai

smunkančio žvilgsnio niaukti

taikiniai

nereikia pažinti tų

 kur aukštai

jokių

nenoriu sutikti akių

veriuosi persivėręs vinimis

  

 

Vienvietis juodas staliukas atspindėjo blausias šviesas, o šalia pustuščio arbatos puodelio buvo kiek prilaistyta ir pridrabstyta žolelių. Praėjus vienai su puse dainos, nerangiai pakilau eiti prie baro. Ir vėl tas pilvas ir kojos. Aš taip gyvenau nuo pat pradžių, bet vis tiek dabar pajaučiau dirbtinumą. Kodėl negaliu nuplaukti ir nematyti jų besitempiančių iš paskos? Dabar girdėjosi širdgėlos bei pažadų fragmentai, kurių galbūt tik man vienam čia nepavyko ignoruoti nešyptelėjus. Kažkas tai pastebėjo ir iš šono prabilo:

          -  Čia galėtų būti tamsiau, ane? - spėjau, kad ji šįvakar neabejotinai gėrė ne arbatą. - Ir jūsų staliuką užėmė...

          - Ar aš buvau stebimas?

          - Ai, šiaip žvalgiausi, - tarstelėjo pasukdama galvą, kad matyčiau tik profilį.

          - Nieko baisaus, neplanavau ten grįžti, - šypsojausi iš mandagumo.

        - Jau išeinat? - ji staigiai grįžtelėjo į mane. - Gal taip tikrai protingiau. Norėjau paimti dar likerio, bet jis tikriausiai nuvarys mane į kapus. Arba Alzheimeris. Jums tai negręsia?

          - Ne, manau, kad mirsiu nuo galvos vėžio.

          - O dieve... Jūs didelis pesimistas, ane?

          - Gal ne.

          - Kodėl tada taip užtikrintai apsisprendęs? Ar giminėj daug atvejų?

          - Na, ne.

          - Tai iš kur tas vėžys? Jūs diagnozuotas?

          - Taip. Iš minčių...

         

Žinoti, ko norėti po to, kai egzistuoji. Tatai yra egzistencializmo pradmuo. Poreikiai su savo talpa, talpos su poreikiu būti pilnomis. Pildyti talpas, kažin, labiau rūpestis ar problema. Esame linkę nubrėžti siekius pagal tai, ką paslapčia nusižiūrėjom kaimyno pintinėje. Nes aš irgi panašiai turiu tą daug kam nesvetimą troškimą gvieštis žmonių. Tik tiek, kad įpratau užpildyt ertmę, pasiekt pakankamą ribą, ir gana - tiek jau iš tos žmonijos pasitarnavimo. Atlikite jums visiems skirtą funkciją išlaikyti mane gyvą; būkite pakantūs, kai tauškiu nesąmones, nesialinsiu klausyti ar nenorėsiu jums norint. Būkit palaiminti išgirdę sau palankią mano valią, nes retai pažadu... O kas jei poreikiai įgauna atskirus, savarankiškus poreikius? Taurė dūžta ir pradedamas semti visas kambarys. Duokit man viską, priimsiu aš bet ką, vertinga man viskas, menkiausias kryptelėjimas - laimė. Tau aš reikšmingas, turiningas, orus, o sau aš esu dar lažybininkas, statantis po lygiai padalytą savo gyvenimą ant kiekvieno. Statau lažybose, kuriose beveik neįmanoma skaudžiai pralaimėti.

Kažin, ar toji Taurė pradžioje pastatyta ne apgaulei sukelti. Kai klestėjo įtarimai, jog bus prasilenkta su tuo, ką vadinu savimi ir bus neapdengta tikroji mano masė. Paguoda savigarbai. Mat mano tūris dar ir už kambario driekiasi. Nežinia, kas už jo durų. Bet po tokių atradimų, svarstau vis, svarstau, svarstau...

Nenoriu prisimint, kuo viskas baigėsi ar tęsiasi, bet po ilgo laiko prastinimų, esu tikras dėl pabaigos, kurios būtų užtekę.

Ji žaismingai pakreipusi veidą klausė:

          - Kas dabar?

          - Sumaniau pagerinti pasaulį. Apsuksiu veidrodžius aukštyn kojom.

Ji skambiai juokėsi visa krūtine ir stengėsi išlaikyti akis bent kiek pravertas, kad nepamestų manęs iš regėjimo lauko, kuris tomis akimirkomis buvo susiaurėjęs iki tokio nedidelio ploto, iki kokio niekas kitas jai daugiau niekada nesumažins.

          - Tu, geradari, manai, kad esi pirmas toks?

          - Kaip?

     - Tu ne pasaulį taisyti nori, o tik kažką didelio nuveikti, todėl motyvai kitokie nei grynai humaniško žmogaus, tuo labiau ne paprasto. Mano manymu, nereikia nei sumanymų, nei versti nieko, nei... Kur tu?

          - Aš tuoj, - stodamasis pasakiau.

          - Palauk, - ji užsikniaubė ant stalo ir po minutėlės švytinčia šypsena kažką įbruko mano delnan.

          Ji neperėjo pirštais, ji nesilietė. Paėjėjęs nuošaliau, atleidau ranką. Ten buvo parašytas jos vardas. Pusės metro gylio buitiniame šulinyje balta servetėlė palengva mirko...

                                                                                                                                                                                                                                             

                  

Prologas 2

 

Pradėjau rūkyt, nes visi jie ant viršelių taip darė. Pasiskaičiau etiketę: ,,Rūkymas gali būti lėtos ir skausmingos mirties priežastis". Hm... Gal ir gali!     Volteras man pasakojo, kad menkų žmonių išdidumas reiškiasi nepaliaujamom kalbom apie save. Tuo tarpu didžiųjų žmonių - visišku nenoru apie save kalbėti. O mudu gudrūs ir šnekam ne apie save, o iš savęs. Bet tai tas pats įspūdžio kūrimas - įrodinėjimas. Nepriklausomasis Volteras parašys apie visuomenę ir prilygins ją menkniekiui, aš parašysiu apie Volterą, tai paaukštins mane. Kiekvienas siekiam to paties efekto, nukreipdami dėmesį nuo savęs, kad atkreiptume jį ne kur kitur, kaip į save. Vadinasi, arba mes norim išmokti augti, arba tyčiojamės. Ak, tos nesugadintos vaikiškos ambicijos... Geriau mūsų namuose televizoriaus būtų nebuvę.     Stebuklingos galios neaplankė. Mečiau.

Paspragsiu pirštais iš abiejų šonų. Ausys nevienodai užgulusios...

                     

               

aš maivausi, nes nieko nėra

    
  

Neploviau galvos apie dvi savaites. Bet kas skaičiuoja? Tokį vėlyvą vakarą tikėjausi sutikti nedaug žmonių ir sau pernelyg nepatrukdyti. Susidūriau su keletu. Kreipiausi, o jiems nebuvo pakeliui. Rodėsi, jog mano paties šešėlis bado mano akis išsidraikiusių plaukų svoriu. Laikiau rankas kelnių kišenėse ir vis žvilgčiojau per kairį petį, ar niekas neseka. Kiekviename tyko potencialas. Bet laimingu išpuoliu netikėjau. Toji juodai pageltusi ilga gatvė buvo tuščia. Naktis paliko matyti tik tai, kas būtina. Norėjau susirinkt ir susiskaičiuot tai, ką kažkada užmečiau ir palikau. O radau aklinai tamsių vietų, kur girdėjau vėsaus vandens čiurlenimą; kur nebuvo nieko; kur galėjau atvirai neštis seną, pažįstamą šios nakties krovinį. O gal švystelt visą bagažą nuo dešimties žingsnių medinio tiltelio, ant kurio stoviniuoju? Ir tegul upelis plukdina, nebebūsiu jokia ateities dėžės priemaiša, joks trupinys, genamas vėjo po žemę; atsileis nusilpę raumenys. Iš tikrųjų, sugriausiu tiltelį. Manęs neriša pančiai, tačiau aš pats tyčia įsipainioju ir tik pats grasinimais susidrumsčiu. Tai dėl gaivaus oro, iš vidaus masažuojančio, tai dėl čiurlenimo... Naktis paliko matyti tik tai, kas reikalinga. Sunku pereit toliau. Aš vis dėlto jau dabar esu trupinys. Viso labo smulki nuotrupa, degėsis. Teturiu savo tuščiausią gatvę apylinkėje, kuri vienintelė neatsisakys išskalauti mano blizgantį pakaušį gęstančioje pabaigoje, žibintams lydint prislopintu spindesiu.

Stengiuosi ištraukti plauką iš burnos, kuris kutena gerklę, bet lig šiol nieko neužčiuopiau. Galbūt ten nieko nėra, arba norėčiau tuo patikėti. Tapo pernelyg įprasta.

         
     

Pokylis

    

Vėlavau į pokylį. Atrodžiau, kaip dera, normaliai išsipuošęs. Jau anksti temsta, lauke kaukšėjo tik mano kulnai. Skubėjau žemyn nuo kalno, kur vyko naujo šaligatvio tiesimas. Apėjau aptvertą vietą, tačiau nepastebėjau, jog pasirinkau kelią per drėgną juodžemį. Sulig kiekvienu žingtelėjimu purvas perbraukdavo kelnių galus. Stačiau kojas kur papuola, skubinamas pulsuojančių smilkinių, primenančių laiką, piktdžiugiškai kosėjantį gleivėm mano ašarų liaukose. Taškiausi balose lyg pelkėse, kurios priminė mane. Jos stūkso toli nuo žibintų stulpų. Skystas burbuliuojantis dumblas nenoriai paleisdavo mano batus. Žingsnis po žingsnio nerangiai klupdamas klimpau giliau ir giliau, traukiau nosimi, tikrindamas, ar neįmyniau į ką nors kita. Būčiau čia pat ir nuskendęs, jei būčiau persigalvojęs.

   

Pasirodžiau viduje sukaitęs. Prieblandoje užvertęs galvą tyriau tolesniuose kambariuose griaudintį šurmulį. Nepastebimai priėjęs vyras prie durų nužiūrėjo mane ir nepravėręs burnos paėmė iš manęs paltą. Už koridoriaus pasiekiau pagrindinę patalpą, kurioje buvo šviesiau. Užsimiršęs, pagaliau apžiūrėjau save. Tada pastebėjau, kad ši neišsiskirianti apranga dabar vis dėlto pritraukia išskirtinai daug žvilgsnių. Neperskaičiau ką tie akimirksniu persimainę veidai norėjo pasakyt - jų buvo per daug... Veikiausiai kažką ne taip būsiu supratęs. Turbūt nelabai buvau laukiamas. Šlykščiai tirpstantis rudų pėdsakų ruožas ištikimai vedė atgal.

Priešais pasistačiau tris veidrodžius ir žiūrėjau į save - be tiesioginio akių kontakto - taip, kaip žiūrima iš šalies.

  

aš važinėju traukiniais ir autobusais iš miesto į miestą

Buvo dar kiek laiko iki autobuso. Nenorėjau prastovėti laukdamas, tad parduotuvėj pasigriebiau pigiausio mineralinio buteliuką. Nepračiuožiau sausas, nes prie kasos buvau informuotas, jog sumokėjau devyniais centais per mažai. Tai buvo viskas, ką turėjau. Niurzganti eilė už manęs - ilga ir nekantri. Po trumpos pauzės, šalia stovintis žmogus pasisiūlė padėti susimokėti. Nepakankamai padėkojęs, kuo greičiau išdūmiau. Pabėgęs, galėjau prisiekt, kad tą žmogų paskui mačiau dar bent keletą kartų...

Džiaugiuosi kiekvienu dienoraščio įrašu, kuriame įskaitau „šiandien nenutiko nieko“. Tiesa, dienoraščio niekad nerašiau.

Kaip man žinoti, kad obuolius reikia nusiplauti. Aš neturėjau tėvų.

Empatija

 

Gavau vertingą pamoką. Vienas išskirtinis tipas kartais mėgdavo ateiti ir, kaip niekas kitas, šnekėti vien sau aktualius dalykus. Jis kalbėdavo apie tai, kas užima jo galvą. Apie loterijos laimikius, pamestas pirštines, sunkius kasdienius rūpesčius, kelionių nuotykius, naivius ateities planus, vaikystės prisiminimus... Šviesdavo mane nereikšmingais istorijos faktais, gandais, politika bei pasaulio naujienomis, kurios manęs ne visai domino, bet įsiterpti neleisdavo. Vieną lemtingą vakarą, išlydėjus draugą, man dingtelėjo, jog aš pats juk nenorėčiau būti kažkieno kito laikomas gyva bėda. Ir nebūsiu našta niekam! Nuo to laiko pasirinkau tylėti. Aš taip myliu žmones.

Patyčios

         

Žengiau į paprastą, neblaškantį dėmesio kambarį. Susmukau ant sofos ir pulteliu įjungiau prieš save esantį televizorių. Sutrikau ekrane pamatęs šiokį tokį vaizdelį: kadre mačiau grindis, lubas, sieną priekyje ir po sieną iš abiejų šonų. Sekundėlę nužvelgiau save... Neregėtas įžūlumas! Porą kartų giliai sušnopavęs tuoj pat boikotavau šias bjauriai žeidžiančias pramogas, nutėkšdamas distancinį pultelį destrukcijos link. Manęs daugiau čia nebebus!

Prologas

 

 

Vakar eidamas apytušte gatve, neplanuotai sustojau. Kažkas ne taip. Akimirksniu nusišoviau... Dažnai tenka formuoti ginklą plaštaka.   Ar žmogui privalu turėti idealų? Turbūt niekam nepavyksta nenusižeminti, bet būtent jų sekimo, pavyzdžio ėmimo praktika yra ta svarbioji vieta, kur visi pasirodo ko verti.   Aš kapanojausi paskui Dievą, tačiau Dievas nusileido pas mane. Kažkaip prasilenkėm. Aš dar ilgai klausiausi, kaip jis dardėjo apačion, kaip pakilusios dulkių lavinos dangstė tą gėdą. Nejaugi jis man paliko pirmam maloniai besišypsant pradėti pokalbį... Tasai yra ir taip per daug dalykų pats pradėjęs, kad būčiau nesitikėjęs jo iniciatyvos. Dievas sukūrė mane, bet man tai niekad nepavyko sukurti kažką galingesnio už save.   Paradoksas. Aš vaidinu visus savo idealus. Jie laužiasi išorėn įvairiausiom formom, niekina mane mano akivaizdoj, o galutinai išsiveržę lauk dings tik smegenims nustojus pulsuoti.   Kurį laiką paslampinėjau, mat jaučiausi apiplėštas.   Minios, apspitusios mano tįsantį lavoną, klausinėjo, kuo aš vardu.

- O tu pats pavadink, ir taip pat save pavadinsi.