Šviesa
tiekė šilumą, vitaminus, blunkančius piešinius, ir visi pažadai taip pat
grįžtamuoju ryšiu kūrė ryškias šviesas. Stengiausi nepamiršti pažadų bei tų,
kurie juos įžiebė. Stovėjau prie jungiklio, per petį žvelgiau į žaidimų
aikšteles. Obuolys kraujuoja pjaunamas... Išstudijavęs neišdžiuvusius dažytus
suoliukus, atleidau vieno kario sargybą, kurią teko pastatyti, nes jų kvapas
ilgainiui išnaikino odos jautrumą, išdegino antakius ir mutavo mintis į
apibendrinantįjį balsą.
Ilgai kartojus vieną ir tą patį motyvų komplektą, į
švelnią plokštelę įsirėžia preciziškas griovelis, užtikrinantis stabilų
išsilaikymą vienoje vietoje ir padedantis neklaidžioti beviltiškai per visą horizonto plotą. Bet gilyn visgi yra
žemyn. Greitai išsikeroja įtrūkiai, greitai išdygsta šaknys, greitai pluta
išsiraižo elektros iškrovos ornamentais, greitai lūžtama. Nejučia
spekuliuojame, kas vyksta paskui: ar persibraunama kiaurai ir praeitis telieka
neišpildytu šansu, ar visgi jokios panašios antros plokštelės nebūna?
Aš praleidau
pusę savo laiko prie jungiklio tiesiog bandydamas padėti sau, kol pagaliau į
viską spjoviau ir pats prisidėjau prie vienakryptės žmonijos evoliucijos.
Kiekvienam sutiktajam sakiau, kad prie mygtuko sumaniai paslėpiau spąstus,
nepalikau ten nieko be priežiūros – jie lingavo su šypsena veide ir už tai
mane mylėjo. Vienodesnio sutvėrimo nerasi. Jie, visai skirtingai negu daiktai,
visuomet tokie patys. Mano akimis, jie žaislinės lėlės, kurių nugarėlėse
kybančias virveles smalsiai timpčioju. Žiūrėdamas matau kiaurai jų odą,
pilkšvas beveides kaukoles ir tuščias akiduobes. Nuėmus gylio ir ilgio
matavimus, kuriais visi apsėsti, nuklojus dirbtinus konkuravimo klodus, kurie,
tikima, esminis civilizacijos varovas, viskas grįžta
į ištisai konceptualius pagrindus. Dekonstrukcija šiuo atveju užtikrina
prigimties tikrumą. Tas visus jungiantis vienintelis bendrumas pavergia kaip miražas,
įsijungiantis nepilno sąmoningumo ir pilnesnio sąmoningumo perėjimo
laikotarpiu. Šiuometinis racionalusis protas yra prievartinis,
neiškomunikuojantis nieko ypatingo. Vis timpčiojau galybę virvelių ir išsigandęs pamažu
ėmiau dusti, ausys ėmė spengti. Užslinkęs supratimas įvykdė
derealizacijos terorą, kai aš baigiau paskutinį kartą perskaičiuoti ir neaptikęs
klaidos išvedžiau, kad išgirdau visas į šiuos mechanizmus sudėtas frazes.
Kitokių garsų nebūna. Žmonių potyris man užbaigtas. Iš visų šių susipainiojusių
virvelių pagal įvairias įtempimo variacijas jau atspėju ateitį, bet ji vien
sena ir vis labiau senstanti. Kas būtų
pamanęs, kad po kelių metų pasakosiu sapnus popieriui, nes neturėsiu daugiau
kam. Ar galėtum suskaičiuoti, kiek žmonių tave pažįsta? Kad ir kokiu skaičiumi
apsistatyčiau, nenusikratau sugebėjimo tiksliai pasakyti, kiek manęs nepažįsta.
Apie tai kalba išsamios statistikos, jų gretos tik auga. Bet savu laiku
pasitaikydavo ir tikrų humanistų, kurie ne tik siūlė išeitis pažaboti skaičius,
bet ir ėmėsi didingo darbo, nes tai vis dėlto slegia žmogų... Labiau negu aš
prie jos, meilė taikėsi ir gretinosi prie mano kruopščiai lakuotų nagų, į kuodą
aukštai surištų plaukų, siaurų, elegantiškų antakių. Raginamas balso liepiamųjų
tonų, atraizgiojau susipainiojusias virveles. Tikriau, virvelę. Ji vedė į mano
nuosavą stuburą.
Bet aš pasauliui nieko neskolingas. Tai yra apie atsargų kulkos
paruošimą ir susiprotėjimą šūvio metu apie pusę, į kurią reikėjo nukreipti
ginklą. Atsiknisk su savo laiku. Amžinai jaunas. Daryk pinigus, daryk pinigus,
nedaryk scenų. Susiplanuok mirtį ir kankinio postą, prieš visus apsikvailink,
velniop liūdno pagarsėjimo šalinimąsi. Apsinešk, nusirisk, pasirodyk niekam
tikęs (žinai, koks esi), užrišk pulsavimą, sulaikyk plakimą. Neatsisuk, palik
namus. Palik namus degančius. Vizualizacijų manija, manevravimai ant jų.
Pirštai trinasi tarpusavyje – turbūt pats metas susimokėt...
Praėjo
dar pusamžis, mano legenda nebesitęsė.
