muziejus

 

Mėgstu lankytis muziejuose. Ten daug žmonių, iš pirmo žvilgsnio visai nepanašių į mane. Aš mąsliai sukiojuosi aplink ir vaidinu pasimetusį intelektualiai sakrališkoje aplinkoje. Stabteliu kas tris trumpus žingsnelius, įremdamas kumštį gerklėn. Ar tai tykiausia tolimiausio kaimo griežtų senučių prižiūrima biblioteka, ar šiuolaikinių snobų tabako dūmais perpildytas avantgardiškiausio meno užkampis Gedimino prospekte. Kaip norite. Apsimetu tokiu pat, bet jaučiu į save nutaikytas akių poras, kurios man varvina įtartiną mikstūrą į Petri įpareigojimo lėkštelę. Platus raudonas kilimas vos išlaiko auditoriją, pakreipusią galvas, žiūrinčią pro rėmą, už kurio mergaitiški klyksmai perauga į moteriškas aimanas. Jeigu mes nebesam vaikiški, tai esam seni. Tad ar mėgstu lankytis muziejuose?

Persekioja abejonės, kad kažką pamiršau. Tai vis kažkur nukišu dalelę savęs, apmarintas smegenų ląsteles. Jau nebepajėgsiu suprast nukleonų ir atomų bendravimo. O ką jie galvoja, šiais laikais užsirezervuoti vietas reikia anksti.

Aš - savaiminė įcentrinė jėga. Matau į save nutaikytus batų galiukus. Apie namus nė mintelės. Kavos aparatas skambina pažadėta šiluma. Aš kaip jūs, tik kažkuo geresnis. O tu, jei papločiau per petį, juk priliptum, nesigink. Gal todėl, kad išmokau pataikyt į taktą, laiku prasmingai krestelt smakru. Grynas išskaičiavimas - toks tat tas aprėpiamas elementarios būties lengvumas. Išvyniokim laikraštį ir skaitykim nukreipę į šviesą. Laisva ranka rašikliu pavedžioju skaičiukus į Sudoku kalėjimą, užantspauduotą žodeliu „lengvas“. Pajunkit elektros srovę prie to susigūžusio ant sofos krašto ir grožėkitės jos nutekėjimu per mus visus, nuostabia suglaustų kelių grandine. Šviesūs plaukai, kad ir kokie tamsūs bebūtų, ir apšvietimas geltonas, primena vandenis, o mano rankos šalčiausios, bet šildančios...

Klydau akcentuodamas protinį ryšį. Kad būčiau žinojęs, kaip tai nesvarbu... Paslaptis gi nuotaikose ir nusiteikime, ir ūpe, ir savijautoje, ir nuojautoje, ir įspūdyje, ir jausmuose, ir to plyšiuose.

„Jeigu nori rėkti, rėk su manim,/ Akimirkos, kaip ši, niekad neužsitęsia./ Kai gyviai prievartauja tavo veidą/ Hibridai atlapoja dureles...“