aš maivausi, nes nieko nėra

    
  

Neploviau galvos apie dvi savaites. Bet kas skaičiuoja? Tokį vėlyvą vakarą tikėjausi sutikti nedaug žmonių ir sau pernelyg nepatrukdyti. Susidūriau su keletu. Kreipiausi, o jiems nebuvo pakeliui. Rodėsi, jog mano paties šešėlis bado mano akis išsidraikiusių plaukų svoriu. Laikiau rankas kelnių kišenėse ir vis žvilgčiojau per kairį petį, ar niekas neseka. Kiekviename tyko potencialas. Bet laimingu išpuoliu netikėjau. Toji juodai pageltusi ilga gatvė buvo tuščia. Naktis paliko matyti tik tai, kas būtina. Norėjau susirinkt ir susiskaičiuot tai, ką kažkada užmečiau ir palikau. O radau aklinai tamsių vietų, kur girdėjau vėsaus vandens čiurlenimą; kur nebuvo nieko; kur galėjau atvirai neštis seną, pažįstamą šios nakties krovinį. O gal švystelt visą bagažą nuo dešimties žingsnių medinio tiltelio, ant kurio stoviniuoju? Ir tegul upelis plukdina, nebebūsiu jokia ateities dėžės priemaiša, joks trupinys, genamas vėjo po žemę; atsileis nusilpę raumenys. Iš tikrųjų, sugriausiu tiltelį. Manęs neriša pančiai, tačiau aš pats tyčia įsipainioju ir tik pats grasinimais susidrumsčiu. Tai dėl gaivaus oro, iš vidaus masažuojančio, tai dėl čiurlenimo... Naktis paliko matyti tik tai, kas reikalinga. Sunku pereit toliau. Aš vis dėlto jau dabar esu trupinys. Viso labo smulki nuotrupa, degėsis. Teturiu savo tuščiausią gatvę apylinkėje, kuri vienintelė neatsisakys išskalauti mano blizgantį pakaušį gęstančioje pabaigoje, žibintams lydint prislopintu spindesiu.

Stengiuosi ištraukti plauką iš burnos, kuris kutena gerklę, bet lig šiol nieko neužčiuopiau. Galbūt ten nieko nėra, arba norėčiau tuo patikėti. Tapo pernelyg įprasta.

         
     

Pokylis

    

Vėlavau į pokylį. Atrodžiau, kaip dera, normaliai išsipuošęs. Jau anksti temsta, lauke kaukšėjo tik mano kulnai. Skubėjau žemyn nuo kalno, kur vyko naujo šaligatvio tiesimas. Apėjau aptvertą vietą, tačiau nepastebėjau, jog pasirinkau kelią per drėgną juodžemį. Sulig kiekvienu žingtelėjimu purvas perbraukdavo kelnių galus. Stačiau kojas kur papuola, skubinamas pulsuojančių smilkinių, primenančių laiką, piktdžiugiškai kosėjantį gleivėm mano ašarų liaukose. Taškiausi balose lyg pelkėse, kurios priminė mane. Jos stūkso toli nuo žibintų stulpų. Skystas burbuliuojantis dumblas nenoriai paleisdavo mano batus. Žingsnis po žingsnio nerangiai klupdamas klimpau giliau ir giliau, traukiau nosimi, tikrindamas, ar neįmyniau į ką nors kita. Būčiau čia pat ir nuskendęs, jei būčiau persigalvojęs.

   

Pasirodžiau viduje sukaitęs. Prieblandoje užvertęs galvą tyriau tolesniuose kambariuose griaudintį šurmulį. Nepastebimai priėjęs vyras prie durų nužiūrėjo mane ir nepravėręs burnos paėmė iš manęs paltą. Už koridoriaus pasiekiau pagrindinę patalpą, kurioje buvo šviesiau. Užsimiršęs, pagaliau apžiūrėjau save. Tada pastebėjau, kad ši neišsiskirianti apranga dabar vis dėlto pritraukia išskirtinai daug žvilgsnių. Neperskaičiau ką tie akimirksniu persimainę veidai norėjo pasakyt - jų buvo per daug... Veikiausiai kažką ne taip būsiu supratęs. Turbūt nelabai buvau laukiamas. Šlykščiai tirpstantis rudų pėdsakų ruožas ištikimai vedė atgal.

Priešais pasistačiau tris veidrodžius ir žiūrėjau į save - be tiesioginio akių kontakto - taip, kaip žiūrima iš šalies.

  

aš važinėju traukiniais ir autobusais iš miesto į miestą

Buvo dar kiek laiko iki autobuso. Nenorėjau prastovėti laukdamas, tad parduotuvėj pasigriebiau pigiausio mineralinio buteliuką. Nepračiuožiau sausas, nes prie kasos buvau informuotas, jog sumokėjau devyniais centais per mažai. Tai buvo viskas, ką turėjau. Niurzganti eilė už manęs - ilga ir nekantri. Po trumpos pauzės, šalia stovintis žmogus pasisiūlė padėti susimokėti. Nepakankamai padėkojęs, kuo greičiau išdūmiau. Pabėgęs, galėjau prisiekt, kad tą žmogų paskui mačiau dar bent keletą kartų...

Džiaugiuosi kiekvienu dienoraščio įrašu, kuriame įskaitau „šiandien nenutiko nieko“. Tiesa, dienoraščio niekad nerašiau.

Kaip man žinoti, kad obuolius reikia nusiplauti. Aš neturėjau tėvų.

Empatija

 

Gavau vertingą pamoką. Vienas išskirtinis tipas kartais mėgdavo ateiti ir, kaip niekas kitas, šnekėti vien sau aktualius dalykus. Jis kalbėdavo apie tai, kas užima jo galvą. Apie loterijos laimikius, pamestas pirštines, sunkius kasdienius rūpesčius, kelionių nuotykius, naivius ateities planus, vaikystės prisiminimus... Šviesdavo mane nereikšmingais istorijos faktais, gandais, politika bei pasaulio naujienomis, kurios manęs ne visai domino, bet įsiterpti neleisdavo. Vieną lemtingą vakarą, išlydėjus draugą, man dingtelėjo, jog aš pats juk nenorėčiau būti kažkieno kito laikomas gyva bėda. Ir nebūsiu našta niekam! Nuo to laiko pasirinkau tylėti. Aš taip myliu žmones.

Patyčios

         

Žengiau į paprastą, neblaškantį dėmesio kambarį. Susmukau ant sofos ir pulteliu įjungiau prieš save esantį televizorių. Sutrikau ekrane pamatęs šiokį tokį vaizdelį: kadre mačiau grindis, lubas, sieną priekyje ir po sieną iš abiejų šonų. Sekundėlę nužvelgiau save... Neregėtas įžūlumas! Porą kartų giliai sušnopavęs tuoj pat boikotavau šias bjauriai žeidžiančias pramogas, nutėkšdamas distancinį pultelį destrukcijos link. Manęs daugiau čia nebebus!

Prologas

 

 

Vakar eidamas apytušte gatve, neplanuotai sustojau. Kažkas ne taip. Akimirksniu nusišoviau... Dažnai tenka formuoti ginklą plaštaka.   Ar žmogui privalu turėti idealų? Turbūt niekam nepavyksta nenusižeminti, bet būtent jų sekimo, pavyzdžio ėmimo praktika yra ta svarbioji vieta, kur visi pasirodo ko verti.   Aš kapanojausi paskui Dievą, tačiau Dievas nusileido pas mane. Kažkaip prasilenkėm. Aš dar ilgai klausiausi, kaip jis dardėjo apačion, kaip pakilusios dulkių lavinos dangstė tą gėdą. Nejaugi jis man paliko pirmam maloniai besišypsant pradėti pokalbį... Tasai yra ir taip per daug dalykų pats pradėjęs, kad būčiau nesitikėjęs jo iniciatyvos. Dievas sukūrė mane, bet man tai niekad nepavyko sukurti kažką galingesnio už save.   Paradoksas. Aš vaidinu visus savo idealus. Jie laužiasi išorėn įvairiausiom formom, niekina mane mano akivaizdoj, o galutinai išsiveržę lauk dings tik smegenims nustojus pulsuoti.   Kurį laiką paslampinėjau, mat jaučiausi apiplėštas.   Minios, apspitusios mano tįsantį lavoną, klausinėjo, kuo aš vardu.

- O tu pats pavadink, ir taip pat save pavadinsi.