rudens vonios kojoms

 

 

Pasaulis beviltiškai užstrigo posūkyje, kuomet žmoniją yra masiškai apėmusi pražūtinga apatija. Kai visos dvidešimties tūkstančių metų karų ir krizių sankaupos nuėjo į antrą planą, išgyvenimas įaugo į nuobodžią perspektyvą. Milijardai žmonių, ir nei vienas nejaučia ardomojo egzistencinio teroro, kad kaip paskutinio šiaudo griebtųsi brangiausių dovanų pasiekiamoje plotmėje. Nėra besiveržiančių ir į nepasiekiamą. Dykas žmogus niekinis ir beveik nesantis. Esantis tik sąlyginai, bet net to zepto-esamumo būna kam varginančiai per akis. Nuolatiniai silpnų srovių mėgėjai neprasideda su žinojimu, ką su savimi daryti: leidžia ligai laimėti mūšyje, kuriame srovės stipris nevaldomai kaupiasi. Tai baimės vertas seklus užstrigimas. Per amžius mūsų nebuvo, smulkiai dabar pabirę, po amžiaus nebus. Tebus palaiminta žmonija, kada nors pagaliau sulaukusi išganingo progreso prognozių. Tebus palaimintas struktūros irimas, kaip progreso apraiška. Tirpstant visą žemę gaubiančiam ledynui, ant kurio stovim, atlūžtant ir nuplaukiant ant savo nuosavo smaigalio, sutinki išgelbėtoją dievą. Kiekvieno asmeninė anarchija, kasdieniški nekasdieniškumai be būtinumo prisegti sveiku protu paaiškinamą priežastį, kuo glaudesni prisilietimai su instinktais - mūsų lauktas Mohamedas. Jausmai, tariamai, atsiriboję nuo sveiko proto, yra uždara aukščiausios laisvės kokybės firma, bet tik atsakant veiksmu vartų sargams. Kad išgrynintumei vidinį balsą, reikia atsikratyti begalės dirbtinių. Stotis ant jų, lipti iš nuosprendžio.

- Man kaštoninės arbatos.

- Ką čia šneki?

- Nieko.

Parvirtau užkliuvęs už laipto prie išėjimo.

Tai koks tu tuščias, jei į pražūtį eini dėl garbės. Tavo gražios akiduobės, aklas žmogau. Šneki apie save, kaip darai viską kitaip, negu šiaip yra įprasta, ir pats nepastebi, kiek daug pasididžiavimo tuo kartu nešiesi ir nevėkšliškai išduodi. Tikrai stulbinamos proporcijos ne pačių šviesiausių asmenybių teatrališkai kūkčiojančių, kokie juos supantys individai nepataisomai buki. Darvinas iki skruostikaulių šypsotųsi. Mes talentingai įsimaišom tarp savų. Tai koks tu tuščias...

Išsidergti iš savęs lengva. Su savim nusitempt visus - vienybė galutinė. Galutinumo išbaigtumą - tai galiu pasiūlyti vargšams, ištiesusiems rankas drumzlinas su istorijomis netikromis. Mušk, mušk skirtingais tembrais pasmerktą valkatą gumbuota skatiko briauna. Įsijautęs taip, užmusi ir save. Griebsiuos paskutinio ginklo neprieiti galutinio tikslo išpildyti visus paskutinius tikslus, nes niekinu „padaryti iki mirties“ hipotetinius sąrašėlius. Prikelsiu sapnų prisiminimus iš miego, jausiu savo pranašumą dairydamasis į visas puses ir žiūrėdamas griežtai į žemę. Trenkiau delnais sau per ausis, pavargęs nuo lietaus lašėjimo už lango į palangę. Ištiško šiek tiek kraujo. Nejaučiu vienybės su savimi, todėl išsiblaškymui renkuosi greitą eiseną. Kas per nesveikas tipas sugalvojo kalėjimo įstaigas? Liguistas rusiškų matrioškų juridinis vėžlys, metastazinė mašina, dualistiniam disonancui patirti.

Vieną rytą prieš dešimt metų visai šeimai nubudus, tėvas skundėsi, kad girdėjo mane naktį už sienos sunkiai sloguojantį. Aš verkiau.

Pas dantistą eidamas - nebijok, galvok apie ką nors gera. Taip ir visą gyvenimą apgaudinėk save, kad tu ne čia ir šitai nevyksta, nukreipk mintis kitur, kad švelniai sugertum skausmą, grįžk į savo siaurą pasaulėlį, kur staigmenos neužsuka, į vienintelę vietą, kurią dar tiki galįs kontroliuoti, nors seniai ji nėra pavaldi. Pripratęs prie viso to, gyventi galėsi vietoj trūkių nelygiam, šlykščiam cemente matydamas spalvingas pievas. Arba trūkiuose dygstančias pievas.

Pasukau seną, neryškų kambarį it sviedinį. Kadro dūriais skaičiuoju kiekvieną nepastebimą segmentą, tačiau veltui. Kambarys praslysta. Laikas yra erdvė ir erdvė yra laikas. Aš jau čia, karste, nors dar vakar buvau vaikas. Jau seniai nesvarstai, kaip ir kur patekai. Priėjęs prie karsto, gulinį išvysti save, ir tada tave užmuša suvokimas, kodėl aplinkiniai tavęs nematė. Laiškas, į kurį sudedi visą save, kažko vertas tik jei antspaudas mirtis.

Aš tai matau ir man kaupiasi ašaros. Bijau.

Problema ne iš manęs, bet aš neskirtas normalumui. Štai kokia paradoksali pabaiga, pamanytum.

 

  

tik dar vienas Kainas

  

  

Atkreipkit dėmėsį, kaip laisvai kultūra elgiasi su mirtimi. Susitaikyti su mirties natūralumu visai ne tragiška, nors tai ne pirmarūšė minčių nekelianti mintis. Bet kad taip susiklostė, kad mirtis mūsų nė kiek nejaudina, jei neliečia intymiai. Visai negerbiat mirties. Prisivertėm gyvybės branginimą priimti kaip senatvės požymį ir griežtai nusispjauti, nes negalima turėti visko vienu metu. O po kokių trisdešimties savo gyvybės metų pradedama vis labiau gailėti savęs, pasiveja susiprotėjimas, jog kiekvienu žingsniu žengei ne ten, kur reikėjo, visa geriausia įvyko kažkur kitur, tu tai praleidai ir dar drįsti sakyt, turbūt per ašaras, kad absoliučiai nieko nekeistum.

Ant stalo jau kurį laiką skaitau antraštę: „Kūrėjo kelias visados pažymėtas kančios ir praradimų ženklais.“ Gal greičiau atradimų. Ir prie ko čia kūrėjas. Aš užšalau ir neturėjau kur prasmegt, kai kasdieninės parduotuvės koridoriuj man be švelninančių įžangų pasakė: „Nieko baisaus gi nebūtų atsitikę, jei nieks ir nebūtų parašęs Altorių šešėly...“

Turiu sugalvoti, ką galiu duoti žmonėms, kad jie jaustų tuštumą, kai manęs nėra. Į galvą šauna tik materialios gerybės, o kaipgi kitaip. Pavyzdžiui, galėčiau peršauti jiems galvas ir visada nešiotis jų kaukolės detalę, kurią įstatyčiau į vietą ir vėl atimčiau prireikus. Tokios tad gerybės... Ši tema man primena seną pomėgį stebėti žmonių pakaušius, nusivylimą keliančius Kinder siurprizus...

Drabužiams, kuriuos užsivilkai ryte, vakare pasidarei nepajėgi. Kasryt reik apsirengt padoriai, nes nežinai, kas bus. Jei iškvies greitąją, gėda ir be sąmonės pajusi.

Visada yra kažkas didesnio. O noriu visą dieną rūpintis mažais dalykais. Juodas nerimas, kada pradėsiu ir ar pradėsiu mėgautis. Lauk iš čia į žvaigždynų aiškinimus be menkiausio nutuokimo. Nežinau, kaip jūs ištversit be manęs... Įtikinėjo ir įtikinėjo vieną ir dešimtis vakarų anksčiau - „ačiū sakyk, o ne kad žinai“, „bet jei sakysiu, kaip tikimasi, nebūsiu įdomus“. Kas iš to, asmenybės ypatumai, - įsiskaitykit, patikėkit manim, - niekur nenuveda.

Kai tavo paties vaikai užaugs, vadinsi juos geriausiais žmonėmis, kuriuos kada nors pažinojai. Nes jie (geriausiu atveju) bus kilę iš dviejų tavo mylimiausių žmonių pasaulyje. Remiantis tokia logika, aš pabandžiau įsikūnyti reginyje tarp savo hipotetinių atžalų. Jame klūpau ir nebejaučiu rankų, apkabinusių jų plonus kaklus.

Prisimenant Kaino ir Abelio konfliktą, aš visada tik už Kainą. Net nesakyčiau, kad tas konfliktas tarp Kaino ir Abelio. Dievas paskutinis idiotas, buvo jau nuo pat pradžių. Ir Kafkos laiškai tėvui iš tikrųjų skirti jam.

Žmogžudystė tapo dalyku, kurį reikia įrodyti. Tai skirta visiems.

  

kibkis

  

 

žemu tembru iš lengvo linguodamas leidžiu vos melodingą dūzgimą. „don't --- tell me what i want to hear. afraid of never knowing fear.“ sugadinsiu viską juokais užsimindamas apie kažkokį trečią. turbūt skonis nunyksta, laikausi iš paskutiniųjų. natūraliu lęšiu fotografuosiu blyksintį dangų pajuodusį, galvosiu apie numanomus klaidžius kanalizacijos drumzlinus koridorius, kaip ten permirkę tankiais garais. daug vėliau atrasim save ant sofos. tada katatoniškai užfiksavęs regėjimą nusklęsiu atbulom, klausysiuos jūsų kaip pusryčių stalo radijo bangų. pakaitom minėsit mano vardą. kažkas bijo manęs. intriguojanti drama, bet nenorėsiu kėsintis į nieką. jau kurį laiką numaniau, kad jūs nenusipelnėt niekieno rimtos minties. yra apvalu ir minkšta, sprogsta burbulai. sprogsiu ir aš, tik neefektingai, vakuume. paskui solipsistiniai priepuoliai, kosminis vienišumas. nėra pirmyn, nėra atgal, nėra pusių, krypčių. vidury alpimo įsikabinsiu: vis dar galiu pagražinti savo dieną ištrūkdamas iš čia. aš vis dar galiu pagražinti savo dieną pabėgdamas iš čia. kažkas viduj mykia, mykia ir niekur nenueina. muzika pati miršta, o ne žudanti...

labas ir vėl, žmogau už širmos. kad mes daugiau nebesusitiksim, atsisuk į mane. tu žinai daugiau, stebi ir gyveni ten, sakyk, ar jie taip su manim iš gailesčio? ar tu taip tik todėl, kad tau gaila manęs?

Niekad nebūsi reikalingas. Žmonėms kiti reikalingi tik tiek, kad patys jaustųsi reikalingi. Jie pasirinks lengvesnį taikinį už tave.

gyvenimo paneigiamumo nenuneigsi

   

- Nekvėpuoja!! - panikuodama suriko ji pasimetusi, uždusus, nerasdama ko griebtis.

Tai? Tavo vaikas, tu ir tvarkykis.

Kodėl jums atrodo, kad būti laimingam yra mano paties reikalas? Nesikuklinsiu, tikriausiai nenusipelniau tokiu būti. Gal mano paties reikalas yra būti nelaimingam. Pavadinčiau save naivicistu. Tai toks dar vienas išgalvotas požiūrio į gyvenimą tipas, kai ribinis realistas, trokštantis gyventi šalia siurrealizmo, žlunga po eksperimentinio pesimizmo ir pradeda kasdien dienraščiuose sekti ir sveikinti pažįstamus ir nepažįstamus varduvininkus. Egzistuoji tikėdamasis. O nesitikėdamas...

Minėjau bei minėsiu, kad man patinka santykių aiškinimaisi. Nes man tai delikatesas. Man tai egzotika, nes aš neturiu jokių santykių, ir vis dėlto gyvenu dar neramiau negu tas, kuris tuo nesiskundžia. Kad būtų nuotykių, imsiu falsifikuoti santykius, jei anksčiau nedariau to sąmoningai. Galimas daiktas, kad dauguma mane pažįstančių neverti manęs pažinoti, bet aš nemanyčiau, kad reikia fatališkai išsiskaičiuot.

Mano tėvas troško būti nematomas. Aš padaryčiau viską, kad tik į mane atkreiptų dėmesį... Iki blaivaus ryto teliko padaryt daug vienkartinės reikšmės dalykų. O vėliau randu žaizdų. Niekada neužklumpu paties kraujavimo.

Ir aš taip nekenčiu žmonijos, ir aš taip čia netinku, - eidamas už nugaros dejuoju sau, gailiuosi esamuoju laiku ir vyrauja šitokios jausenos. Bent jau esu saugus, kad jie už pinigus padarys bet ką. Gerai, kad bet kada galiu atgal. Šitos kelionės kulminacija, atsidavus giluminiams patarimams,  virto tiesiog ekstaziška.

Bet vaikas negali būti savarankiškas. Užtenka vieno karto pasijusti atstumtu - likusį gyvenimą per visą pilvą žiojės plyšys. Ne vienas žaizduotas (pastebim, deja, tik vos keliese) visai netoliese ratus suka. Gaila, iki ašarų gaila. Bet lygtai nieko nepadarysi. Susiglaudžiam, įsikniaubiam šilumos, kad tie vaizdai apleistų akis ir nuskriaustieji nutoltų. Tavo gyvenimas priklauso nuo to, kokia dauguma sudarys aplinką. Tavo gyvenimas priklauso nuo to, kokią daugumą sudarys aplinka. Nenuneigsi gyvenimo paneigiamumo.

Man taip smalsu atrasti, ką apie mane anuomet rašei. Jau žymiai suprantamiau atrodo. Ir žinau, kad tu dabar skaitai, kai kur stengies atrasti save, ar bent norėtum būti visur čia paslėpta, nes kas man daugiau galėtų būti svarbu. Iš tikrųjų visa šita terpė yra vientisas laiškas į tavo neapdairų ,,kaip sekasi?", buvusį arba būsimą.

Įsimylėti galima tik charizmą. Vėliau slenki visa ką apimančiu nuovargio virškinamuoju traktu. Tiek belieka, ačiū ir labanakt neribotai trukmei. Myliu ne žmogų, o jausmo personifikaciją.

O tas vaikas buvau aš.

 

     

 

nuodams besisklaidant, grįžta tabu

 

 

Pliumpsi šalta arbata. Ko tu nori iš manęs? Eilinį kartą nespėjau išgert besedėdamas, ir ką? Ir visada taip pasaulis susimokęs prieš mane.

Sukryžiuotos akys į niekur, skambios žarnyno rokiruotės. Tai paskutinis įspėjimas paklust ir mandagiai nusilenkt šio vakaro nuodui.

Ryte įeinu į lauko mėlynumo gaubtį, kur save tempiu kaip jauką vis per sausą šaltį. Iš dalies malonu; vis dėlto tragiška. Tai pirmieji žiemos netoleravimo metai.

Pasilikau Lukiškių aikštės ant savo batų. Visi šlykštėjosi. Aš niekad nesitikėjau būti suprastas. Aš nesuprantu, ką matau žmoguje. Įsikalbėjau, kad pavasaris pilnas pažadų.

Nuo tada, kai užtikau idėją, sukompromitavusią mano visą gyvenimą, pradėjau miegot užsidaręs duris. Pradėjau slėptis po antklode, apsimesti negyvu beformiams kambario teisėjams. Negalvot, kuo daugiau miegot. Miegot arba nuodų.

Tu atsilošdama suneri rankas. Nekenčiu to. Tau viskas vietoje, stabiliai, užtikrintai, numatytai, nepajudinamai. Bet atsirandu toks aš ir išneriu tavo rankas, išneriu kojas, išnarinu kaklą, išsuku galūnes, uždusinu maišu, panardinu į akvariumą, užverdu, užkoncervuoju, užraugiu, padedu, palaikau, nekantrauju, ištraukiu, atgaivinu, palaukiu, nelaukiu, užkasu, peržegnoju, prakeikiu, spjaunu. Nepaliksi uodegos ir nepaspruksi.

Aš nesuprantu, ką matau žmoguje. Pačiam tobuliausiam negyjančius šašus, ar pačiam žemiausiam atsitiktinius šviesulius. Vienodai nekenčiu ir tik platoniškai dievinu. Mirties patale, atsiribojęs nuo idealistiškų prie savęs prisitaikymo įtakų, pasakysiu, kuris taškas liko labiau galutinis.

Galbūt galėčiau rasti draugą, kuris nežinotų, kur tiksliai skauda. Kurio užteks ilgesniam laikui, iki pirmos išaiškintos vietos nelabos.

Miegot arba nuodų. Bet jiems besisklaidant, miršti ir tu. Vis tiek, Tuštybe, praverk man kaktoj kiaurymę. Su aikšte, matyt, būsiu pasėmęs ir kalėjimo kartu.

Visus šiuolaikinius žmones vienija bendras troškimas jaustis išskirtiniais pasisavinus idėją, jog serga aibe asmenybės sutrikimų. Neapsigaudinėk. O jei ne - „sveikinu“ - niekada neturėjai minties paeit į šalį nuo minios. O jei ne - sveikinu, bet vis tiek su tavim kažkas blogai.

Kažkaip visgi neišeitų nusižudyt nepalikus raštelio, ar ne?

Smalsumas pražudė katę, o kaip su žmogum? Man tai vienintelis likęs varovas. Nuspręsta. Nuo šiandien gyvensiu vien tam, kad pamatyčiau, ko būčiau netekęs ir kaip viskas būtų rutuliojęsi toliau, jei būčiau likęs gyvas.   

                        

                   

           

ketvirtadienio antiherojus / šeštadienio išganytojas

  

 

 

Šiandien norėčiau pabūt tame parkelyje pakeliui pas Bernadetą. Prisėdau kojomis į debesis, bet greitai pajutau nusivylimą. Ne taip tikėjausi. Ir dangus per giedrai užsivėręs... Kai kurie panašiai šastelėję ant drėgnos žemės tik įdumba ir baigta, be nuostolių. Kaip rimtai kiekvienas užsiėmęs savo tragedija. O dažnai tikroji tragedija yra ta, kad tai laikoma tragedija. Ketvirtadienio antiherojus. Ir vėl sau priminiau. Turėjau garbės dalyvauti apytuštėje salėje, kur žmonės vieningai sukūrė nuomonę, kad intelektualūs žmonės nesižudo. Būti taip arti vienoje patalpoje su jais man kėlė norą save nugalabyti... Aš priešais regiu vientisą sceną nuo spalvingų žiedlapių, staigaus pašokimo iki paskutinės šviesų panoramos, poros įtupstų žolės kupstais žemyn. Kas būna, kai atima vaizdą ir garsą? Tu ateini? Buvo taip sakyta: proto ribos, dimensijos, gamtos dėsniai tėra žaidimas; pirminis klausimas - pasverti, ar verta eiti per visus tuos patyrimus. Mane išmokė skirti kuri pusė bailių, o kuri pavyzdinė. Tik greičiausiai bailiai sukeitė viską vietomis, kad galėtų pasididžiuot. Nes man neišeina. Kažkaip baikščiai plečiu vyzdžius, nematydamas nieko, trypiu, tikrinu - lygtai vis dar ne. Ar aš gerbiu žmogų, kaip gyvą ar negyvą, ar idėją, nesuprastą ir tvirkinamą, bet gerbiu tai visa sąmone. Pagarba sumišusi su apkvaitusia manija, gaudinčiom ausim, dūmais tarp blakstienų ir galimu apsigaudinėjimu. Patardau dar kiek save...

Dabar nuoširdžiai, kas šiuo metu stūkso gerklėj: apskritai, aš džiaugiuosi, praėjo daugiau nei pusė, turėčiau „tvarkoj“, nebenužiūrinėsiu savęs keistai kitų akimis, tik savomis, be galo, be krašto, nebūsiu padaras, kokio tikimasi, nuleidęs galvą, savaime nutildantis, kai prašneku, neačiū 2010, maldauju muzikinės energijos ir kad sustingčiau, nežinodamas, ką daryt užbaigęs skaityti, ir neįveikiamumo, kaip seniai užrašytos, neseniai iš naujo atrastos filmo idėjos: ateityje technologijos leidžia prikelt žmones iš palaikų, bet procedūra įvykdoma tik labiausiai nusipelniusioms asmenybėms, tad subjektas visą gyvenimą stengiasi pasižymėti, idant pasiektų nemirtingumą, o kaip baigsis, nespėjau užmanyt, nors viskas aišku, kad galas tokiems užsilenkia stačiai, o dar galvoju, jog nieko naujo nesugalvojau, bet vaidinu šitame filme be atvangos.

,,Širst, nekenčiu tavęs." - - - - - - - - - - sveikiausia rezignacijos naktelė... perpūsta nugara, laiko matavimas, dulkiantis lietus, žaibai plynam lauke, penkios trisdešimt ir šešiasdešimt keturi. Tikras praėjusių metų šviesulys.

O mano Naujųjų metų rezoliucija nepasikeitė - 1280*960.