Ji buvo nuostabi. Šviesi, miela, įdomi. Jie susituokė prieš jam išvykstant tarnauti Afganistane 18-os metų. Kai grįžo po trejų metų, jis prisiklausė gandų iš kaimynų, ir tai buvo antroji katastrofa. Jis privalėjo išsiskirti su ja. Vieną vakarą jie išėjo pavakarieniauti. Buvo ramus, gražus vakaras, jie kalbėjo apie gyvenimą ir mėgavosi skoniais. Paskui abu pastebėjo, kad jai nubėgo pėdkelnių akis, todėl jis nupirko naują porą. Paskui palydėjo ją šiek tiek. Taip ir išsiskyrė.
Tai istorija, kurią išgirdau prieš trejus metus. Nepamenu iš kur, kodėl ir kiek pagražinau. Į tą temą ėjo žodžiai: „Palik namus. Palik namus degančius. Saulei tekant.“
Kad galėtum ką nors tikrai nuoširdžiai vertinti, turi mokėti ir nemėgti. Čia kaip su liūdesiu. Tik mano asmeniniai santykiai su liūdesiu yra perėję į kitą etapą.
Kaip tyčia, tęsiu šitai rašyti po trejų metų. Taip gavosi, kad neseniai ji staiga tapo mano. Bet nepatyriau nerimo, kad ji per laisvai su kuo nors bendrautų, nes galbūt per greitai tie santykiai nutrūko. Galbūt jie man nepakankamai rūpėjo. Blogiausia, kad draugui sukėliau blogį, nors jis sako, kad tai padėjo jam rasti didesnį gėrį.
Ar mes visi taip iš šaknų pasikeitėm? Ne, mes pasikeitėm tik vienas kito atžvilgiu. Kaip žemės plokštės drebėdamos suranda kur įsiremti viena į kita.
Gimiau ir augau normaliu vaiku. Paskui išmokau daug visokių reikšmių, ir tapau tuo, kuo esu. Norėčiau nusinulinti, nepersistengti minčių šuoliais, nesistengti įrodyti savo vertės. Tuo pačiu beviltiškai stumiu savo karjerą į tolimesnę reikšmių pertekliaus specializaciją, nes nežinau, kur daugiau stumti. Kartą stovėjau savo mažame kambaryje užsienyje ir glamonėjau frazę „aš nežinau, ką daryti“, bet ne ta prasme, kad priėjau kryžkelę ir nežinau, ką daryti. Ne ta prasme, kad turiu tikslą ir nesu tikras dėl žingsnių, kurie leistų tikslą pasiekti. Turėjau galvoje, kad nežinau, ką daryti. Nežinau, ko imtis. Elgesio paralyžius.
Įsijungiau radiją, nes norėjau kam nors priklausyti.
„Turi būti kažkoks kelias sugrįžti į kovo mėnesį.“ Tokią eilutę užrašiau prieš keletą metų, kai kovo mėnuo atrodė kaip tobula plynaukštė. Šiandieninėmis akimis kovo mėnesį suprantu ne kaip subalansuotą situaciją, o fantaziją, kuri, kaip žinia, yra tai, su kuo santykiaujame namuose, gatvėse, restoranuose, lovose, visur. Kuo ta mano išrinktoji yra toliau, tuo mano fantazija jaukesnė. Kitaip tariant, užsičiaupk ir negadink. Tik bėda, kad į fantazija įeina ta programa, kad iriuosi pas ją. O tada -- dovanok, apsipažinau. Fantazija bliūkšta, leidžia orą lyg gadintų visus, kurie į ja įtraukti. Ar/kam man to reikėjo.
