Pasaulis beviltiškai užstrigo posūkyje, kuomet žmoniją yra masiškai apėmusi pražūtinga apatija. Kai visos dvidešimties tūkstančių metų karų ir krizių sankaupos nuėjo į antrą planą, išgyvenimas įaugo į nuobodžią perspektyvą. Milijardai žmonių, ir nei vienas nejaučia ardomojo egzistencinio teroro, kad kaip paskutinio šiaudo griebtųsi brangiausių dovanų pasiekiamoje plotmėje. Nėra besiveržiančių ir į nepasiekiamą. Dykas žmogus niekinis ir beveik nesantis. Esantis tik sąlyginai, bet net to zepto-esamumo būna kam varginančiai per akis. Nuolatiniai silpnų srovių mėgėjai neprasideda su žinojimu, ką su savimi daryti: leidžia ligai laimėti mūšyje, kuriame srovės stipris nevaldomai kaupiasi. Tai baimės vertas seklus užstrigimas. Per amžius mūsų nebuvo, smulkiai dabar pabirę, po amžiaus nebus. Tebus palaiminta žmonija, kada nors pagaliau sulaukusi išganingo progreso prognozių. Tebus palaimintas struktūros irimas, kaip progreso apraiška. Tirpstant visą žemę gaubiančiam ledynui, ant kurio stovim, atlūžtant ir nuplaukiant ant savo nuosavo smaigalio, sutinki išgelbėtoją dievą. Kiekvieno asmeninė anarchija, kasdieniški nekasdieniškumai be būtinumo prisegti sveiku protu paaiškinamą priežastį, kuo glaudesni prisilietimai su instinktais - mūsų lauktas Mohamedas. Jausmai, tariamai, atsiriboję nuo sveiko proto, yra uždara aukščiausios laisvės kokybės firma, bet tik atsakant veiksmu vartų sargams. Kad išgrynintumei vidinį balsą, reikia atsikratyti begalės dirbtinių. Stotis ant jų, lipti iš nuosprendžio.
- Man kaštoninės arbatos.
- Ką čia šneki?
- Nieko.
Parvirtau užkliuvęs už laipto prie išėjimo.
Tai koks tu tuščias, jei į pražūtį eini dėl garbės. Tavo gražios
akiduobės, aklas žmogau. Šneki apie save, kaip darai viską kitaip, negu
šiaip yra įprasta, ir pats nepastebi, kiek daug pasididžiavimo tuo kartu
nešiesi ir nevėkšliškai išduodi. Tikrai stulbinamos proporcijos ne
pačių šviesiausių asmenybių teatrališkai kūkčiojančių, kokie juos
supantys individai nepataisomai buki. Darvinas iki skruostikaulių
šypsotųsi. Mes talentingai įsimaišom tarp savų. Tai koks tu tuščias...
Išsidergti
iš savęs lengva. Su savim nusitempt visus - vienybė galutinė.
Galutinumo išbaigtumą - tai galiu pasiūlyti vargšams, ištiesusiems
rankas
drumzlinas su istorijomis netikromis. Mušk, mušk skirtingais tembrais
pasmerktą valkatą gumbuota skatiko briauna. Įsijautęs taip, užmusi ir
save. Griebsiuos paskutinio ginklo neprieiti galutinio
tikslo išpildyti visus paskutinius tikslus, nes niekinu „padaryti iki
mirties“ hipotetinius sąrašėlius. Prikelsiu sapnų prisiminimus iš
miego, jausiu savo pranašumą dairydamasis į visas puses ir žiūrėdamas
griežtai į žemę. Trenkiau delnais sau per ausis, pavargęs nuo lietaus lašėjimo už
lango į palangę. Ištiško šiek tiek kraujo. Nejaučiu vienybės su savimi,
todėl išsiblaškymui renkuosi greitą eiseną. Kas per nesveikas tipas sugalvojo kalėjimo įstaigas? Liguistas rusiškų matrioškų
juridinis vėžlys, metastazinė mašina, dualistiniam disonancui patirti.
Vieną rytą prieš dešimt metų visai šeimai nubudus, tėvas skundėsi,
kad girdėjo mane naktį už sienos sunkiai sloguojantį. Aš verkiau.
Pas dantistą
eidamas - nebijok, galvok apie ką nors gera. Taip ir visą
gyvenimą apgaudinėk save, kad tu ne čia ir šitai nevyksta, nukreipk
mintis kitur, kad švelniai sugertum skausmą, grįžk į savo siaurą
pasaulėlį, kur staigmenos neužsuka, į vienintelę
vietą, kurią dar tiki galįs
kontroliuoti, nors seniai ji nėra pavaldi. Pripratęs prie viso to,
gyventi galėsi vietoj trūkių nelygiam, šlykščiam cemente matydamas spalvingas pievas. Arba trūkiuose
dygstančias pievas.
Pasukau seną, neryškų kambarį it sviedinį. Kadro dūriais skaičiuoju kiekvieną nepastebimą segmentą, tačiau veltui. Kambarys praslysta. Laikas yra erdvė ir erdvė yra laikas. Aš jau čia, karste, nors dar vakar buvau vaikas. Jau seniai nesvarstai, kaip ir kur patekai. Priėjęs prie karsto, gulinį išvysti save, ir tada tave užmuša suvokimas, kodėl
aplinkiniai tavęs nematė. Laiškas, į kurį sudedi visą save, kažko vertas
tik jei antspaudas mirtis.
Aš tai matau ir man kaupiasi ašaros. Bijau.
Problema ne iš manęs, bet aš neskirtas normalumui. Štai kokia paradoksali pabaiga, pamanytum.
