Pliumpsi šalta arbata. Ko tu nori iš manęs? Eilinį kartą nespėjau išgert besedėdamas, ir ką? Ir visada taip pasaulis susimokęs prieš mane.
Sukryžiuotos akys į niekur, skambios žarnyno rokiruotės. Tai paskutinis įspėjimas paklust ir mandagiai nusilenkt šio vakaro nuodui.
Ryte įeinu į lauko mėlynumo gaubtį, kur save tempiu kaip jauką vis per sausą šaltį. Iš dalies malonu; vis dėlto tragiška. Tai pirmieji žiemos netoleravimo metai.
Pasilikau Lukiškių aikštės ant savo batų. Visi šlykštėjosi. Aš niekad nesitikėjau būti suprastas. Aš nesuprantu, ką matau žmoguje. Įsikalbėjau, kad pavasaris pilnas pažadų.
Nuo tada, kai užtikau idėją, sukompromitavusią mano visą gyvenimą, pradėjau miegot užsidaręs duris. Pradėjau slėptis po antklode, apsimesti negyvu beformiams kambario teisėjams. Negalvot, kuo daugiau miegot. Miegot arba nuodų.
Tu atsilošdama suneri rankas. Nekenčiu to. Tau viskas vietoje, stabiliai, užtikrintai, numatytai, nepajudinamai. Bet atsirandu toks aš ir išneriu tavo rankas, išneriu kojas, išnarinu kaklą, išsuku galūnes, uždusinu maišu, panardinu į akvariumą, užverdu, užkoncervuoju, užraugiu, padedu, palaikau, nekantrauju, ištraukiu, atgaivinu, palaukiu, nelaukiu, užkasu, peržegnoju, prakeikiu, spjaunu. Nepaliksi uodegos ir nepaspruksi.
Aš nesuprantu, ką matau žmoguje. Pačiam tobuliausiam negyjančius šašus, ar pačiam žemiausiam atsitiktinius šviesulius. Vienodai nekenčiu ir tik platoniškai dievinu. Mirties patale, atsiribojęs nuo idealistiškų prie savęs prisitaikymo įtakų, pasakysiu, kuris taškas liko labiau galutinis.
Galbūt galėčiau rasti draugą, kuris nežinotų, kur tiksliai skauda. Kurio užteks ilgesniam laikui, iki pirmos išaiškintos vietos nelabos.
Miegot arba nuodų. Bet jiems besisklaidant, miršti ir tu. Vis tiek, Tuštybe, praverk man kaktoj kiaurymę. Su aikšte, matyt, būsiu pasėmęs ir kalėjimo kartu.
Visus šiuolaikinius žmones vienija bendras troškimas jaustis išskirtiniais pasisavinus idėją, jog serga aibe asmenybės sutrikimų. Neapsigaudinėk. O jei ne - „sveikinu“ - niekada neturėjai minties paeit į šalį nuo minios. O jei ne - sveikinu, bet vis tiek su tavim kažkas blogai.
Kažkaip visgi neišeitų nusižudyt nepalikus raštelio, ar ne?
Smalsumas pražudė katę, o kaip su žmogum? Man tai vienintelis likęs varovas. Nuspręsta. Nuo šiandien gyvensiu vien tam, kad pamatyčiau, ko būčiau netekęs ir kaip viskas būtų rutuliojęsi toliau, jei būčiau likęs gyvas.
