veriuosi persivėręs vinimis

  

 

Vienvietis juodas staliukas atspindėjo blausias šviesas, o šalia pustuščio arbatos puodelio buvo kiek prilaistyta ir pridrabstyta žolelių. Praėjus vienai su puse dainos, nerangiai pakilau eiti prie baro. Ir vėl tas pilvas ir kojos. Aš taip gyvenau nuo pat pradžių, bet vis tiek dabar pajaučiau dirbtinumą. Kodėl negaliu nuplaukti ir nematyti jų besitempiančių iš paskos? Dabar girdėjosi širdgėlos bei pažadų fragmentai, kurių galbūt tik man vienam čia nepavyko ignoruoti nešyptelėjus. Kažkas tai pastebėjo ir iš šono prabilo:

          -  Čia galėtų būti tamsiau, ane? - spėjau, kad ji šįvakar neabejotinai gėrė ne arbatą. - Ir jūsų staliuką užėmė...

          - Ar aš buvau stebimas?

          - Ai, šiaip žvalgiausi, - tarstelėjo pasukdama galvą, kad matyčiau tik profilį.

          - Nieko baisaus, neplanavau ten grįžti, - šypsojausi iš mandagumo.

        - Jau išeinat? - ji staigiai grįžtelėjo į mane. - Gal taip tikrai protingiau. Norėjau paimti dar likerio, bet jis tikriausiai nuvarys mane į kapus. Arba Alzheimeris. Jums tai negręsia?

          - Ne, manau, kad mirsiu nuo galvos vėžio.

          - O dieve... Jūs didelis pesimistas, ane?

          - Gal ne.

          - Kodėl tada taip užtikrintai apsisprendęs? Ar giminėj daug atvejų?

          - Na, ne.

          - Tai iš kur tas vėžys? Jūs diagnozuotas?

          - Taip. Iš minčių...

         

Žinoti, ko norėti po to, kai egzistuoji. Tatai yra egzistencializmo pradmuo. Poreikiai su savo talpa, talpos su poreikiu būti pilnomis. Pildyti talpas, kažin, labiau rūpestis ar problema. Esame linkę nubrėžti siekius pagal tai, ką paslapčia nusižiūrėjom kaimyno pintinėje. Nes aš irgi panašiai turiu tą daug kam nesvetimą troškimą gvieštis žmonių. Tik tiek, kad įpratau užpildyt ertmę, pasiekt pakankamą ribą, ir gana - tiek jau iš tos žmonijos pasitarnavimo. Atlikite jums visiems skirtą funkciją išlaikyti mane gyvą; būkite pakantūs, kai tauškiu nesąmones, nesialinsiu klausyti ar nenorėsiu jums norint. Būkit palaiminti išgirdę sau palankią mano valią, nes retai pažadu... O kas jei poreikiai įgauna atskirus, savarankiškus poreikius? Taurė dūžta ir pradedamas semti visas kambarys. Duokit man viską, priimsiu aš bet ką, vertinga man viskas, menkiausias kryptelėjimas - laimė. Tau aš reikšmingas, turiningas, orus, o sau aš esu dar lažybininkas, statantis po lygiai padalytą savo gyvenimą ant kiekvieno. Statau lažybose, kuriose beveik neįmanoma skaudžiai pralaimėti.

Kažin, ar toji Taurė pradžioje pastatyta ne apgaulei sukelti. Kai klestėjo įtarimai, jog bus prasilenkta su tuo, ką vadinu savimi ir bus neapdengta tikroji mano masė. Paguoda savigarbai. Mat mano tūris dar ir už kambario driekiasi. Nežinia, kas už jo durų. Bet po tokių atradimų, svarstau vis, svarstau, svarstau...

Nenoriu prisimint, kuo viskas baigėsi ar tęsiasi, bet po ilgo laiko prastinimų, esu tikras dėl pabaigos, kurios būtų užtekę.

Ji žaismingai pakreipusi veidą klausė:

          - Kas dabar?

          - Sumaniau pagerinti pasaulį. Apsuksiu veidrodžius aukštyn kojom.

Ji skambiai juokėsi visa krūtine ir stengėsi išlaikyti akis bent kiek pravertas, kad nepamestų manęs iš regėjimo lauko, kuris tomis akimirkomis buvo susiaurėjęs iki tokio nedidelio ploto, iki kokio niekas kitas jai daugiau niekada nesumažins.

          - Tu, geradari, manai, kad esi pirmas toks?

          - Kaip?

     - Tu ne pasaulį taisyti nori, o tik kažką didelio nuveikti, todėl motyvai kitokie nei grynai humaniško žmogaus, tuo labiau ne paprasto. Mano manymu, nereikia nei sumanymų, nei versti nieko, nei... Kur tu?

          - Aš tuoj, - stodamasis pasakiau.

          - Palauk, - ji užsikniaubė ant stalo ir po minutėlės švytinčia šypsena kažką įbruko mano delnan.

          Ji neperėjo pirštais, ji nesilietė. Paėjėjęs nuošaliau, atleidau ranką. Ten buvo parašytas jos vardas. Pusės metro gylio buitiniame šulinyje balta servetėlė palengva mirko...