Atkreipkit dėmėsį, kaip laisvai kultūra elgiasi su mirtimi. Susitaikyti su mirties natūralumu visai ne tragiška, nors tai ne pirmarūšė minčių nekelianti mintis. Bet kad taip susiklostė, kad mirtis mūsų nė kiek nejaudina, jei neliečia intymiai. Visai negerbiat mirties. Prisivertėm gyvybės branginimą priimti kaip senatvės požymį ir griežtai nusispjauti, nes negalima turėti visko vienu metu. O po kokių trisdešimties savo gyvybės metų pradedama vis labiau gailėti savęs, pasiveja susiprotėjimas, jog kiekvienu žingsniu žengei ne ten, kur reikėjo, visa geriausia įvyko kažkur kitur, tu tai praleidai ir dar drįsti sakyt, turbūt per ašaras, kad absoliučiai nieko nekeistum.
Ant stalo jau kurį laiką skaitau antraštę: „Kūrėjo kelias visados pažymėtas kančios ir praradimų ženklais.“ Gal greičiau atradimų. Ir prie ko čia kūrėjas. Aš užšalau ir neturėjau kur prasmegt, kai kasdieninės parduotuvės koridoriuj man be švelninančių įžangų pasakė: „Nieko baisaus gi nebūtų atsitikę, jei nieks ir nebūtų parašęs Altorių šešėly...“
Turiu sugalvoti, ką galiu duoti žmonėms, kad jie jaustų tuštumą, kai manęs nėra. Į galvą šauna tik materialios gerybės, o kaipgi kitaip. Pavyzdžiui, galėčiau peršauti jiems galvas ir visada nešiotis jų kaukolės detalę, kurią įstatyčiau į vietą ir vėl atimčiau prireikus. Tokios tad gerybės... Ši tema man primena seną pomėgį stebėti žmonių pakaušius, nusivylimą keliančius Kinder siurprizus...
Drabužiams, kuriuos užsivilkai ryte, vakare pasidarei nepajėgi. Kasryt reik apsirengt padoriai, nes nežinai, kas bus. Jei iškvies greitąją, gėda ir be sąmonės pajusi.
Visada yra kažkas didesnio. O noriu visą dieną rūpintis mažais dalykais. Juodas nerimas, kada pradėsiu ir ar pradėsiu mėgautis. Lauk iš čia į žvaigždynų aiškinimus be menkiausio nutuokimo. Nežinau, kaip jūs ištversit be manęs... Įtikinėjo ir įtikinėjo vieną ir dešimtis vakarų anksčiau - „ačiū sakyk, o ne kad žinai“, „bet jei sakysiu, kaip tikimasi, nebūsiu įdomus“. Kas iš to, asmenybės ypatumai, - įsiskaitykit, patikėkit manim, - niekur nenuveda.
Kai tavo paties vaikai užaugs, vadinsi juos geriausiais žmonėmis, kuriuos kada nors pažinojai. Nes jie (geriausiu atveju) bus kilę iš dviejų tavo mylimiausių žmonių pasaulyje. Remiantis tokia logika, aš pabandžiau įsikūnyti reginyje tarp savo hipotetinių atžalų. Jame klūpau ir nebejaučiu rankų, apkabinusių jų plonus kaklus.
Prisimenant Kaino ir Abelio konfliktą, aš visada tik už Kainą. Net nesakyčiau, kad tas konfliktas tarp Kaino ir Abelio. Dievas paskutinis idiotas, buvo jau nuo pat pradžių. Ir Kafkos laiškai tėvui iš tikrųjų skirti jam.
Žmogžudystė tapo dalyku, kurį reikia įrodyti. Tai skirta visiems.
