Neploviau galvos apie dvi savaites. Bet kas skaičiuoja? Tokį vėlyvą vakarą tikėjausi sutikti nedaug žmonių ir sau pernelyg nepatrukdyti. Susidūriau su keletu. Kreipiausi, o jiems nebuvo pakeliui. Rodėsi, jog mano paties šešėlis bado mano akis išsidraikiusių plaukų svoriu. Laikiau rankas kelnių kišenėse ir vis žvilgčiojau per kairį petį, ar niekas neseka. Kiekviename tyko potencialas. Bet laimingu išpuoliu netikėjau. Toji juodai pageltusi ilga gatvė buvo tuščia. Naktis paliko matyti tik tai, kas būtina. Norėjau susirinkt ir susiskaičiuot tai, ką kažkada užmečiau ir palikau. O radau aklinai tamsių vietų, kur girdėjau vėsaus vandens čiurlenimą; kur nebuvo nieko; kur galėjau atvirai neštis seną, pažįstamą šios nakties krovinį. O gal švystelt visą bagažą nuo dešimties žingsnių medinio tiltelio, ant kurio stoviniuoju? Ir tegul upelis plukdina, nebebūsiu jokia ateities dėžės priemaiša, joks trupinys, genamas vėjo po žemę; atsileis nusilpę raumenys. Iš tikrųjų, sugriausiu tiltelį. Manęs neriša pančiai, tačiau aš pats tyčia įsipainioju ir tik pats grasinimais susidrumsčiu. Tai dėl gaivaus oro, iš vidaus masažuojančio, tai dėl čiurlenimo... Naktis paliko matyti tik tai, kas reikalinga. Sunku pereit toliau. Aš vis dėlto jau dabar esu trupinys. Viso labo smulki nuotrupa, degėsis. Teturiu savo tuščiausią gatvę apylinkėje, kuri vienintelė neatsisakys išskalauti mano blizgantį pakaušį gęstančioje pabaigoje, žibintams lydint prislopintu spindesiu.
Stengiuosi ištraukti plauką iš burnos, kuris kutena gerklę, bet lig šiol nieko neužčiuopiau. Galbūt ten nieko nėra, arba norėčiau tuo patikėti. Tapo pernelyg įprasta.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą