Buvo dar kiek laiko iki autobuso. Nenorėjau prastovėti laukdamas, tad parduotuvėj pasigriebiau pigiausio mineralinio buteliuką. Nepračiuožiau sausas, nes prie kasos buvau informuotas, jog sumokėjau devyniais centais per mažai. Tai buvo viskas, ką turėjau. Niurzganti eilė už manęs - ilga ir nekantri. Po trumpos pauzės, šalia stovintis žmogus pasisiūlė padėti susimokėti. Nepakankamai padėkojęs, kuo greičiau išdūmiau. Pabėgęs, galėjau prisiekt, kad tą žmogų paskui mačiau dar bent keletą kartų...
Džiaugiuosi kiekvienu dienoraščio įrašu, kuriame įskaitau „šiandien nenutiko nieko“. Tiesa, dienoraščio niekad nerašiau.
Kaip man žinoti, kad obuolius reikia nusiplauti. Aš neturėjau tėvų.
Kaip man žinoti, kad obuolius reikia nusiplauti. Aš neturėjau tėvų.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą