Vėlavau į pokylį. Atrodžiau, kaip dera, normaliai išsipuošęs. Jau anksti temsta, lauke kaukšėjo tik mano kulnai. Skubėjau žemyn nuo kalno, kur vyko naujo šaligatvio tiesimas. Apėjau aptvertą vietą, tačiau nepastebėjau, jog pasirinkau kelią per drėgną juodžemį. Sulig kiekvienu žingtelėjimu purvas perbraukdavo kelnių galus. Stačiau kojas kur papuola, skubinamas pulsuojančių smilkinių, primenančių laiką, piktdžiugiškai kosėjantį gleivėm mano ašarų liaukose. Taškiausi balose lyg pelkėse, kurios priminė mane. Jos stūkso toli nuo žibintų stulpų. Skystas burbuliuojantis dumblas nenoriai paleisdavo mano batus. Žingsnis po žingsnio nerangiai klupdamas klimpau giliau ir giliau, traukiau nosimi, tikrindamas, ar neįmyniau į ką nors kita. Būčiau čia pat ir nuskendęs, jei būčiau persigalvojęs.
Pasirodžiau viduje sukaitęs. Prieblandoje užvertęs galvą tyriau tolesniuose kambariuose griaudintį šurmulį. Nepastebimai priėjęs vyras prie durų nužiūrėjo mane ir nepravėręs burnos paėmė iš manęs paltą. Už koridoriaus pasiekiau pagrindinę patalpą, kurioje buvo šviesiau. Užsimiršęs, pagaliau apžiūrėjau save. Tada pastebėjau, kad ši neišsiskirianti apranga dabar vis dėlto pritraukia išskirtinai daug žvilgsnių. Neperskaičiau ką tie akimirksniu persimainę veidai norėjo pasakyt - jų buvo per daug... Veikiausiai kažką ne taip būsiu supratęs. Turbūt nelabai buvau laukiamas. Šlykščiai tirpstantis rudų pėdsakų ruožas ištikimai vedė atgal.
Priešais pasistačiau tris veidrodžius ir žiūrėjau į save - be tiesioginio akių kontakto - taip, kaip žiūrima iš šalies.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą