Įsijungiau radiją, nes norėjau kam nors priklausyti

Ji buvo nuostabi. Šviesi, miela, įdomi. Jie susituokė prieš jam išvykstant tarnauti Afganistane 18-os metų. Kai grįžo po trejų metų, jis prisiklausė gandų iš kaimynų, ir tai buvo antroji katastrofa. Jis privalėjo išsiskirti su ja. Vieną vakarą jie išėjo pavakarieniauti. Buvo ramus, gražus vakaras, jie kalbėjo apie gyvenimą ir mėgavosi skoniais. Paskui abu pastebėjo, kad jai nubėgo pėdkelnių akis, todėl jis nupirko naują porą. Paskui palydėjo ją šiek tiek. Taip ir išsiskyrė.
Tai istorija, kurią išgirdau prieš trejus metus. Nepamenu iš kur, kodėl ir kiek pagražinau. Į tą temą ėjo žodžiai: „Palik namus. Palik namus degančius. Saulei tekant.“ 

Kad galėtum ką nors tikrai nuoširdžiai vertinti, turi mokėti ir nemėgti. Čia kaip su liūdesiu. Tik mano asmeniniai santykiai su liūdesiu yra perėję į kitą etapą.

Ji tyliai kažką murmėjo, o aš laikiau ją apkabinęs viena ranka. Paskui žingsniuojant atgal ir ji mane tvirtai apkabino. Galvojau, kad nenorėčiau rimtų santykių su ja, nes nepakęsčiau, kaip laisvai ji su visais bendrauja, kartais net peržengdama ribas. Bet per atstumą ją taip turėti man patiko. Naudojausi situacija. Aš nelinkiu ir nenoriu jos draugui nieko blogo.
Kaip tyčia, tęsiu šitai rašyti po trejų metų. Taip gavosi, kad neseniai ji staiga tapo mano. Bet nepatyriau nerimo, kad ji per laisvai su kuo nors bendrautų, nes galbūt per greitai tie santykiai nutrūko. Galbūt jie man nepakankamai rūpėjo. Blogiausia, kad draugui sukėliau blogį, nors jis sako, kad tai padėjo jam rasti didesnį gėrį.
Ar mes visi taip iš šaknų pasikeitėm? Ne, mes pasikeitėm tik vienas kito atžvilgiu. Kaip žemės plokštės drebėdamos suranda kur įsiremti viena į kita.

Gimiau ir augau normaliu vaiku. Paskui išmokau daug visokių reikšmių, ir tapau tuo, kuo esu. Norėčiau nusinulinti, nepersistengti minčių šuoliais, nesistengti įrodyti savo vertės. Tuo pačiu  beviltiškai stumiu savo karjerą į tolimesnę reikšmių pertekliaus specializaciją, nes nežinau, kur daugiau stumti. Kartą stovėjau savo mažame kambaryje užsienyje ir glamonėjau frazę „aš nežinau, ką daryti“, bet ne ta prasme, kad priėjau kryžkelę ir nežinau, ką daryti. Ne ta prasme, kad turiu tikslą ir nesu tikras dėl žingsnių, kurie leistų tikslą pasiekti. Turėjau galvoje, kad nežinau, ką daryti. Nežinau, ko imtis. Elgesio paralyžius.

Įsijungiau radiją, nes norėjau kam nors priklausyti.

„Turi būti kažkoks kelias sugrįžti į kovo mėnesį.“ Tokią eilutę užrašiau prieš keletą metų, kai kovo mėnuo atrodė kaip tobula plynaukštė. Šiandieninėmis akimis kovo mėnesį suprantu ne kaip subalansuotą situaciją, o fantaziją, kuri, kaip žinia, yra tai, su kuo santykiaujame namuose, gatvėse, restoranuose, lovose, visur. Kuo ta mano išrinktoji yra toliau, tuo mano fantazija jaukesnė. Kitaip tariant, užsičiaupk ir negadink. Tik bėda, kad į fantazija įeina ta programa, kad iriuosi pas ją. O tada -- dovanok, apsipažinau. Fantazija bliūkšta, leidžia orą lyg gadintų visus, kurie į ja įtraukti. Ar/kam man to reikėjo. 

 

Ak, ir vis dėlto kiekvieną kartą fantazija iš naujo mane apgauna, išmaudo kaip kūdikį, kurio neišpila kartu su vandeniu. Bado žaidynės (nieko nenusimanau apie tas „Bado žaidynes“). Anksčiau sakiau, kad myliu jausmo personifikaciją. Tą taip pat, bet viskas pakinkyta fantazijos. Išmokau ir neaišku, kaip tuo pasinaudoti. Gal visa laimė tame laumės ratelyje? Ieškoti, nerimauti, iš tolo žavėtis, priartėti, svaigti, pažinti, įprasti, persivalgyt, pavargti, nusivilti, atsisakyti, išsiskirti. Tikrai tikiu, kad kentėti turi tam tikro grūdo. Būti džiugiu yra kvaila nuotaika, apie nieką. Kančia turi gylio ir duoda medžiagą. Duoda vaizduotę tokiems lūzeriams kaip aš.

Aš vėl kuriu

 
 
- Patinki sau?
- Kad patikčiau sau reikėtų nemažą gyvenimo dalį praleisti gydymo įstaigose. Gerai išsitirti, pereiti psichoterapijos kursus, gal tada ir būtų vilties patikti sau. Bet apkirpote jūs gerai.

Girdėjau aplinkinius sakant „ne kažką“. Ir aš norėjau pavartoti šį žodžių junginį pokalbyje su kuo nors, bet iki kol radau pašnekovą, „ne kažką“ jau seniai buvo išėjęs iš mados. Kalbėdamas su savimi, kalbu nuogas. Nėra tokių žodžių, kurie galėtų tinkamai tave išreikšti? Žinoma, kad yra. Tiesiog įsivaizduoji, kad tavo gyvenimas be galo komplikuotas ir neperteikiamas, kad tik tu vienas pats gali tikrai jį suprasti. Pasijauti banalus, jei suabejoji, kad gal viskas iš tikrųjų paprasta.

Vaikystėje stiebiames atrodyti vyresni. Pasitelkiame įvairias iliuzijas sudaryti suaugusio amžiaus įspūdį. Bet po to labai greitai puolame daryti visko, kad tik būtume jaunesni. Jaučiu kaip tas aukso vidurys pamažu slysta pro mane. Ar dabar ta akimirka, kurią keiksiu, nes nepristabdžiau įsibėgėjančio laiko? Pučiam arbatos paviršių, o paskui paliekam pusę puodelio nenugerto, nes pernelyg atšalo. Linkčiojau išgirdęs: kas man ta profesūra - aš atsisėdu namuose, susprogdinu burnoje savo paties užaugintą pomidorą ir pirštų pagalvėlėmis skambindamas gitara palydžiu saulėlydį. Yra žmonių, kurie kaltina ankstyvos jaunystės autoriteto atkalbantį žodį, kuris sutrukdė. Nejauku paklausti, ar tai nebuvo klaida turėti būtent tuos autoritetus ir tikėti jų žodžiu. Man tai buvo naujiena, kad jiems atrodo, kad jaunimui turbūt klaikiai sunku, nes mes dabar esame laike, kuomet turime pasidaryti sau vietos, priimti tuos daug lemiančius sprendimus, pasidaryti viską nuo nulio... Stebina, kokie jie visgi pavargę nuo gyvenimo. Akivaizdu, kad nekartotų iš naujo. Kita vertus, gal ir nestebina.

Galinėjomės gulinėdami ir aš buvau nuostabiai viską pamiršęs. Streso kempinė kaip plyta, nutrenkta į kampą. Nesuprantu kodėl nepasakiau jai, kad ji šįvakar atrodo gražiai. Galbūt tik dabar, grįžęs namo, tai suvokiau. Iki tol nebyliai mėgavausi buvimu šalia grožio. Iš visų apskritai, aš noriu klausytis jos. Kai ji dainuoja, o aš žiūriu į žemę, girdžiu ją tarsi mamą kitame kambaryje dainuojančią savo mažam vaikui. Kartais kai kas nors sėdi šalia manęs, tai pagalvoju, kad gal ten tu ir kyla impulsas bučiuot, bet ten būni ne tu, tai nebučiuoju.

Socialiniai rangai ar sveikas protas - neišsirenku pagal ką orientuotis šiame pasaulyje. Mane visais klausimais įkūnija blaškymasis. Bet turiu pasakyt, kad gera pasijausti tobulai. Gera jaustis pakankamu. Nesu nieko prieš tą atatranką (stengiuosi nebūti), turėčiau branginti šią savo būklę, nes skysta vidutinybė yra šlykštus buvimas. Gyvenimas žmonių šiaip nėra ramus nei viduj, nei išorėj. Gal viduje siaučiantis neramumas pasirodo išorėje tik tuomet, kai jau nebetelpa. Tai aš dar ramus. Lenkaitė mergina pasižiūrėjo į autobuso grafiką, atsisėdo ant asfalto, kone verkė. Mama pritūpus kalbino ją, o ji aiškino, kad kažko nenori. Kai autobusas atvyko, mergina pakilo ir ėjo į jį. Mama, nespėjus susigaudyti, pasileido bėgte iš paskos. Mergina dar atsisuko į mano pusę, bet greičiausiai ne į mane.
Snigo, bet ant žemės nepasiliko. Manau, kad taip geriau. Benamystė tūno už kiekvieno slenksčio. Nesakyk, kad tikras gerbūvis tik viduje.
Tarp daugybės žmonių tamsioje patalpoje staiga išvydęs ją, apkabinau, ir tik atsitraukdamas, kai dar kartą pažiūrėjau į jos veidą, prisiminiau, kas ji tokia ir kad aš jos šiaip juk niekada neapkabinu. Pamiršau, kad mes neapsikabinam. Per visą intoksikaciją ši taisyklė išniro per lėtai. Nesu tikras, ar blogai padariau, ar jos rankos buvo gležnos ant mano nugaros, bet scena greitai keitėsi ir tai liko tema refleksijos vakarams.
Mano logika tokia: jeigu žmonėms nepatinka - vadinasi, padariau šlamštą. Jeigu žmonėms patinka - padariau kažką banalaus. Nepasitenkinimas yra dalis didesnio pasitenkinimo. Stebiu kaip man krenta svoris, tiesiog ima ir krenta. Suneriu rankas ir tuoj pat atpainioju. Sunėręs rankas dar tikrai prisigulėsiu, todėl nutūpdau jas iš šonų. Galvoju, kad antra kartą viskas atrodo ne taip ir visko turėtų užtekti po vieną. Ant antros kojos būna viena per daug. Aš gulėjau su ne ta ir galvojau apie ją. Neseniai gulėdamas su ja, pastebėjau, kad galvojau vėl apie kažką lyg ji būtų ne ta. Mano protas slysta iš mano galvos. O ar yra toks, kuris nėra ant išprotėjimo ribos? Mama ryte sukrovė lauknešėlį. Nuėjau į mokyklą su pūvančiu šiukšlių maišu.
Niekada nemirti dėl idėjos - tai mano idėja. Ne, aš neplanuoju mirties. Bet ir gyventi neplanavau. Planuok neplanavęs. Savo laišką perskaitai tik parašęs. Paskui niekada jo daugiau nebepamatai - tą savo dalį kažkur atidavei.
Bet aš vėl kuriu.


Kaip gali sakyt, kad žmogus yra negražus, jei jis tau patinka?

man žmogaus grožis vertinamas du kartus
kai pamatai, bet neišgirsti
ir kai išgirsti. tada iš naujo pamatai
ir tas antras lieka
kurį laiką


 

pasimatavimui

   

Šviesa tiekė šilumą, vitaminus, blunkančius piešinius, ir visi pažadai taip pat grįžtamuoju ryšiu kūrė ryškias šviesas. Stengiausi nepamiršti pažadų bei tų, kurie juos įžiebė. Stovėjau prie jungiklio, per petį žvelgiau į žaidimų aikšteles. Obuolys kraujuoja pjaunamas... Išstudijavęs neišdžiuvusius dažytus suoliukus, atleidau vieno kario sargybą, kurią teko pastatyti, nes jų kvapas ilgainiui išnaikino odos jautrumą, išdegino antakius ir mutavo mintis į apibendrinantįjį balsą.

Ilgai kartojus vieną ir tą patį motyvų komplektą, į švelnią plokštelę įsirėžia preciziškas griovelis, užtikrinantis stabilų išsilaikymą vienoje vietoje ir padedantis neklaidžioti beviltiškai per visą horizonto plotą. Bet gilyn visgi yra žemyn. Greitai išsikeroja įtrūkiai, greitai išdygsta šaknys, greitai pluta išsiraižo elektros iškrovos ornamentais, greitai lūžtama. Nejučia spekuliuojame, kas vyksta paskui: ar persibraunama kiaurai ir praeitis telieka neišpildytu šansu, ar visgi jokios panašios antros plokštelės nebūna?

Aš praleidau pusę savo laiko prie jungiklio tiesiog bandydamas padėti sau, kol pagaliau į viską spjoviau ir pats prisidėjau prie vienakryptės žmonijos evoliucijos. Kiekvienam sutiktajam sakiau, kad prie mygtuko sumaniai paslėpiau spąstus, nepalikau ten nieko be priežiūros – jie lingavo su šypsena veide ir už tai mane mylėjo. Vienodesnio sutvėrimo nerasi. Jie, visai skirtingai negu daiktai, visuomet tokie patys. Mano akimis, jie žaislinės lėlės, kurių nugarėlėse kybančias virveles smalsiai timpčioju. Žiūrėdamas matau kiaurai jų odą, pilkšvas beveides kaukoles ir tuščias akiduobes. Nuėmus gylio ir ilgio matavimus, kuriais visi apsėsti, nuklojus dirbtinus konkuravimo klodus, kurie, tikima, esminis civilizacijos varovas, viskas grįžta į ištisai konceptualius pagrindus. Dekonstrukcija šiuo atveju užtikrina prigimties tikrumą. Tas visus jungiantis vienintelis bendrumas pavergia kaip miražas, įsijungiantis nepilno sąmoningumo ir pilnesnio sąmoningumo perėjimo laikotarpiu. Šiuometinis racionalusis protas yra prievartinis, neiškomunikuojantis nieko ypatingo. Vis timpčiojau galybę virvelių ir išsigandęs pamažu ėmiau dusti, ausys ėmė spengti. Užslinkęs supratimas įvykdė derealizacijos terorą, kai aš baigiau paskutinį kartą perskaičiuoti ir neaptikęs klaidos išvedžiau, kad išgirdau visas į šiuos mechanizmus sudėtas frazes. Kitokių garsų nebūna. Žmonių potyris man užbaigtas. Iš visų šių susipainiojusių virvelių pagal įvairias įtempimo variacijas jau atspėju ateitį, bet ji vien sena ir vis labiau senstanti. Kas būtų pamanęs, kad po kelių metų pasakosiu sapnus popieriui, nes neturėsiu daugiau kam. Ar galėtum suskaičiuoti, kiek žmonių tave pažįsta? Kad ir kokiu skaičiumi apsistatyčiau, nenusikratau sugebėjimo tiksliai pasakyti, kiek manęs nepažįsta. Apie tai kalba išsamios statistikos, jų gretos tik auga. Bet savu laiku pasitaikydavo ir tikrų humanistų, kurie ne tik siūlė išeitis pažaboti skaičius, bet ir ėmėsi didingo darbo, nes tai vis dėlto slegia žmogų... Labiau negu aš prie jos, meilė taikėsi ir gretinosi prie mano kruopščiai lakuotų nagų, į kuodą aukštai surištų plaukų, siaurų, elegantiškų antakių. Raginamas balso liepiamųjų tonų, atraizgiojau susipainiojusias virveles. Tikriau, virvelę. Ji vedė į mano nuosavą stuburą.

Bet aš pasauliui nieko neskolingas. Tai yra apie atsargų kulkos paruošimą ir susiprotėjimą šūvio metu apie pusę, į kurią reikėjo nukreipti ginklą. Atsiknisk su savo laiku. Amžinai jaunas. Daryk pinigus, daryk pinigus, nedaryk scenų. Susiplanuok mirtį ir kankinio postą, prieš visus apsikvailink, velniop liūdno pagarsėjimo šalinimąsi. Apsinešk, nusirisk, pasirodyk niekam tikęs (žinai, koks esi), užrišk pulsavimą, sulaikyk plakimą. Neatsisuk, palik namus. Palik namus degančius. Vizualizacijų manija, manevravimai ant jų. Pirštai trinasi tarpusavyje – turbūt pats metas susimokėt...

Praėjo dar pusamžis, mano legenda nebesitęsė.

   

  

rudens vonios kojoms

 

 

Pasaulis beviltiškai užstrigo posūkyje, kuomet žmoniją yra masiškai apėmusi pražūtinga apatija. Kai visos dvidešimties tūkstančių metų karų ir krizių sankaupos nuėjo į antrą planą, išgyvenimas įaugo į nuobodžią perspektyvą. Milijardai žmonių, ir nei vienas nejaučia ardomojo egzistencinio teroro, kad kaip paskutinio šiaudo griebtųsi brangiausių dovanų pasiekiamoje plotmėje. Nėra besiveržiančių ir į nepasiekiamą. Dykas žmogus niekinis ir beveik nesantis. Esantis tik sąlyginai, bet net to zepto-esamumo būna kam varginančiai per akis. Nuolatiniai silpnų srovių mėgėjai neprasideda su žinojimu, ką su savimi daryti: leidžia ligai laimėti mūšyje, kuriame srovės stipris nevaldomai kaupiasi. Tai baimės vertas seklus užstrigimas. Per amžius mūsų nebuvo, smulkiai dabar pabirę, po amžiaus nebus. Tebus palaiminta žmonija, kada nors pagaliau sulaukusi išganingo progreso prognozių. Tebus palaimintas struktūros irimas, kaip progreso apraiška. Tirpstant visą žemę gaubiančiam ledynui, ant kurio stovim, atlūžtant ir nuplaukiant ant savo nuosavo smaigalio, sutinki išgelbėtoją dievą. Kiekvieno asmeninė anarchija, kasdieniški nekasdieniškumai be būtinumo prisegti sveiku protu paaiškinamą priežastį, kuo glaudesni prisilietimai su instinktais - mūsų lauktas Mohamedas. Jausmai, tariamai, atsiriboję nuo sveiko proto, yra uždara aukščiausios laisvės kokybės firma, bet tik atsakant veiksmu vartų sargams. Kad išgrynintumei vidinį balsą, reikia atsikratyti begalės dirbtinių. Stotis ant jų, lipti iš nuosprendžio.

- Man kaštoninės arbatos.

- Ką čia šneki?

- Nieko.

Parvirtau užkliuvęs už laipto prie išėjimo.

Tai koks tu tuščias, jei į pražūtį eini dėl garbės. Tavo gražios akiduobės, aklas žmogau. Šneki apie save, kaip darai viską kitaip, negu šiaip yra įprasta, ir pats nepastebi, kiek daug pasididžiavimo tuo kartu nešiesi ir nevėkšliškai išduodi. Tikrai stulbinamos proporcijos ne pačių šviesiausių asmenybių teatrališkai kūkčiojančių, kokie juos supantys individai nepataisomai buki. Darvinas iki skruostikaulių šypsotųsi. Mes talentingai įsimaišom tarp savų. Tai koks tu tuščias...

Išsidergti iš savęs lengva. Su savim nusitempt visus - vienybė galutinė. Galutinumo išbaigtumą - tai galiu pasiūlyti vargšams, ištiesusiems rankas drumzlinas su istorijomis netikromis. Mušk, mušk skirtingais tembrais pasmerktą valkatą gumbuota skatiko briauna. Įsijautęs taip, užmusi ir save. Griebsiuos paskutinio ginklo neprieiti galutinio tikslo išpildyti visus paskutinius tikslus, nes niekinu „padaryti iki mirties“ hipotetinius sąrašėlius. Prikelsiu sapnų prisiminimus iš miego, jausiu savo pranašumą dairydamasis į visas puses ir žiūrėdamas griežtai į žemę. Trenkiau delnais sau per ausis, pavargęs nuo lietaus lašėjimo už lango į palangę. Ištiško šiek tiek kraujo. Nejaučiu vienybės su savimi, todėl išsiblaškymui renkuosi greitą eiseną. Kas per nesveikas tipas sugalvojo kalėjimo įstaigas? Liguistas rusiškų matrioškų juridinis vėžlys, metastazinė mašina, dualistiniam disonancui patirti.

Vieną rytą prieš dešimt metų visai šeimai nubudus, tėvas skundėsi, kad girdėjo mane naktį už sienos sunkiai sloguojantį. Aš verkiau.

Pas dantistą eidamas - nebijok, galvok apie ką nors gera. Taip ir visą gyvenimą apgaudinėk save, kad tu ne čia ir šitai nevyksta, nukreipk mintis kitur, kad švelniai sugertum skausmą, grįžk į savo siaurą pasaulėlį, kur staigmenos neužsuka, į vienintelę vietą, kurią dar tiki galįs kontroliuoti, nors seniai ji nėra pavaldi. Pripratęs prie viso to, gyventi galėsi vietoj trūkių nelygiam, šlykščiam cemente matydamas spalvingas pievas. Arba trūkiuose dygstančias pievas.

Pasukau seną, neryškų kambarį it sviedinį. Kadro dūriais skaičiuoju kiekvieną nepastebimą segmentą, tačiau veltui. Kambarys praslysta. Laikas yra erdvė ir erdvė yra laikas. Aš jau čia, karste, nors dar vakar buvau vaikas. Jau seniai nesvarstai, kaip ir kur patekai. Priėjęs prie karsto, gulinį išvysti save, ir tada tave užmuša suvokimas, kodėl aplinkiniai tavęs nematė. Laiškas, į kurį sudedi visą save, kažko vertas tik jei antspaudas mirtis.

Aš tai matau ir man kaupiasi ašaros. Bijau.

Problema ne iš manęs, bet aš neskirtas normalumui. Štai kokia paradoksali pabaiga, pamanytum.

 

  

tik dar vienas Kainas

  

  

Atkreipkit dėmėsį, kaip laisvai kultūra elgiasi su mirtimi. Susitaikyti su mirties natūralumu visai ne tragiška, nors tai ne pirmarūšė minčių nekelianti mintis. Bet kad taip susiklostė, kad mirtis mūsų nė kiek nejaudina, jei neliečia intymiai. Visai negerbiat mirties. Prisivertėm gyvybės branginimą priimti kaip senatvės požymį ir griežtai nusispjauti, nes negalima turėti visko vienu metu. O po kokių trisdešimties savo gyvybės metų pradedama vis labiau gailėti savęs, pasiveja susiprotėjimas, jog kiekvienu žingsniu žengei ne ten, kur reikėjo, visa geriausia įvyko kažkur kitur, tu tai praleidai ir dar drįsti sakyt, turbūt per ašaras, kad absoliučiai nieko nekeistum.

Ant stalo jau kurį laiką skaitau antraštę: „Kūrėjo kelias visados pažymėtas kančios ir praradimų ženklais.“ Gal greičiau atradimų. Ir prie ko čia kūrėjas. Aš užšalau ir neturėjau kur prasmegt, kai kasdieninės parduotuvės koridoriuj man be švelninančių įžangų pasakė: „Nieko baisaus gi nebūtų atsitikę, jei nieks ir nebūtų parašęs Altorių šešėly...“

Turiu sugalvoti, ką galiu duoti žmonėms, kad jie jaustų tuštumą, kai manęs nėra. Į galvą šauna tik materialios gerybės, o kaipgi kitaip. Pavyzdžiui, galėčiau peršauti jiems galvas ir visada nešiotis jų kaukolės detalę, kurią įstatyčiau į vietą ir vėl atimčiau prireikus. Tokios tad gerybės... Ši tema man primena seną pomėgį stebėti žmonių pakaušius, nusivylimą keliančius Kinder siurprizus...

Drabužiams, kuriuos užsivilkai ryte, vakare pasidarei nepajėgi. Kasryt reik apsirengt padoriai, nes nežinai, kas bus. Jei iškvies greitąją, gėda ir be sąmonės pajusi.

Visada yra kažkas didesnio. O noriu visą dieną rūpintis mažais dalykais. Juodas nerimas, kada pradėsiu ir ar pradėsiu mėgautis. Lauk iš čia į žvaigždynų aiškinimus be menkiausio nutuokimo. Nežinau, kaip jūs ištversit be manęs... Įtikinėjo ir įtikinėjo vieną ir dešimtis vakarų anksčiau - „ačiū sakyk, o ne kad žinai“, „bet jei sakysiu, kaip tikimasi, nebūsiu įdomus“. Kas iš to, asmenybės ypatumai, - įsiskaitykit, patikėkit manim, - niekur nenuveda.

Kai tavo paties vaikai užaugs, vadinsi juos geriausiais žmonėmis, kuriuos kada nors pažinojai. Nes jie (geriausiu atveju) bus kilę iš dviejų tavo mylimiausių žmonių pasaulyje. Remiantis tokia logika, aš pabandžiau įsikūnyti reginyje tarp savo hipotetinių atžalų. Jame klūpau ir nebejaučiu rankų, apkabinusių jų plonus kaklus.

Prisimenant Kaino ir Abelio konfliktą, aš visada tik už Kainą. Net nesakyčiau, kad tas konfliktas tarp Kaino ir Abelio. Dievas paskutinis idiotas, buvo jau nuo pat pradžių. Ir Kafkos laiškai tėvui iš tikrųjų skirti jam.

Žmogžudystė tapo dalyku, kurį reikia įrodyti. Tai skirta visiems.