Gavau vertingą pamoką. Vienas išskirtinis tipas kartais mėgdavo ateiti ir, kaip niekas kitas, šnekėti vien sau aktualius dalykus. Jis kalbėdavo apie tai, kas užima jo galvą. Apie loterijos laimikius, pamestas pirštines, sunkius kasdienius rūpesčius, kelionių nuotykius, naivius ateities planus, vaikystės prisiminimus... Šviesdavo mane nereikšmingais istorijos faktais, gandais, politika bei pasaulio naujienomis, kurios manęs ne visai domino, bet įsiterpti neleisdavo. Vieną lemtingą vakarą, išlydėjus draugą, man dingtelėjo, jog aš pats juk nenorėčiau būti kažkieno kito laikomas gyva bėda. Ir nebūsiu našta niekam! Nuo to laiko pasirinkau tylėti. Aš taip myliu žmones.
ech, įžvalgu. galėčiau skaityt ir skaityt.
AtsakytiPanaikinti