- Nekvėpuoja!! - panikuodama suriko ji pasimetusi, uždusus, nerasdama ko griebtis.
Tai? Tavo vaikas, tu ir tvarkykis.
Kodėl jums atrodo, kad būti laimingam yra mano paties reikalas? Nesikuklinsiu, tikriausiai nenusipelniau tokiu būti. Gal mano paties reikalas yra būti nelaimingam. Pavadinčiau save naivicistu. Tai toks dar vienas išgalvotas požiūrio į gyvenimą tipas, kai ribinis realistas, trokštantis gyventi šalia siurrealizmo, žlunga po eksperimentinio pesimizmo ir pradeda kasdien dienraščiuose sekti ir sveikinti pažįstamus ir nepažįstamus varduvininkus. Egzistuoji tikėdamasis. O nesitikėdamas...
Minėjau bei minėsiu, kad man patinka santykių aiškinimaisi. Nes man tai delikatesas. Man tai egzotika, nes aš neturiu jokių santykių, ir vis dėlto gyvenu dar neramiau negu tas, kuris tuo nesiskundžia. Kad būtų nuotykių, imsiu falsifikuoti santykius, jei anksčiau nedariau to sąmoningai. Galimas daiktas, kad dauguma mane pažįstančių neverti manęs pažinoti, bet aš nemanyčiau, kad reikia fatališkai išsiskaičiuot.
Mano tėvas troško būti nematomas. Aš padaryčiau viską, kad tik į mane atkreiptų dėmesį... Iki blaivaus ryto teliko padaryt daug vienkartinės reikšmės dalykų. O vėliau randu žaizdų. Niekada neužklumpu paties kraujavimo.
Ir aš taip nekenčiu žmonijos, ir aš taip čia netinku, - eidamas už nugaros dejuoju sau, gailiuosi esamuoju laiku ir vyrauja šitokios jausenos. Bent jau esu saugus, kad jie už pinigus padarys bet ką. Gerai, kad bet kada galiu atgal. Šitos kelionės kulminacija, atsidavus giluminiams patarimams, virto tiesiog ekstaziška.
Bet vaikas negali būti savarankiškas. Užtenka vieno karto pasijusti atstumtu - likusį gyvenimą per visą pilvą žiojės plyšys. Ne vienas žaizduotas (pastebim, deja, tik vos keliese) visai netoliese ratus suka. Gaila, iki ašarų gaila. Bet lygtai nieko nepadarysi. Susiglaudžiam, įsikniaubiam šilumos, kad tie vaizdai apleistų akis ir nuskriaustieji nutoltų. Tavo gyvenimas priklauso nuo to, kokia dauguma sudarys aplinką. Tavo gyvenimas priklauso nuo to, kokią daugumą sudarys aplinka. Nenuneigsi gyvenimo paneigiamumo.
Man taip smalsu atrasti, ką apie mane anuomet rašei. Jau žymiai suprantamiau atrodo. Ir žinau, kad tu dabar skaitai, kai kur stengies atrasti save, ar bent norėtum būti visur čia paslėpta, nes kas man daugiau galėtų būti svarbu. Iš tikrųjų visa šita terpė yra vientisas laiškas į tavo neapdairų ,,kaip sekasi?", buvusį arba būsimą.
Įsimylėti galima tik charizmą. Vėliau slenki visa ką apimančiu nuovargio virškinamuoju traktu. Tiek belieka, ačiū ir labanakt neribotai trukmei. Myliu ne žmogų, o jausmo personifikaciją.
O tas vaikas buvau aš.
