žemu tembru iš lengvo linguodamas leidžiu vos melodingą dūzgimą. „don't --- tell me what i want to hear. afraid of never knowing fear.“ sugadinsiu viską juokais užsimindamas apie kažkokį trečią. turbūt skonis nunyksta, laikausi iš paskutiniųjų. natūraliu lęšiu fotografuosiu blyksintį dangų pajuodusį, galvosiu apie numanomus klaidžius kanalizacijos drumzlinus koridorius, kaip ten permirkę tankiais garais. daug vėliau atrasim save ant sofos. tada katatoniškai užfiksavęs regėjimą nusklęsiu atbulom, klausysiuos jūsų kaip pusryčių stalo radijo bangų. pakaitom minėsit mano vardą. kažkas bijo manęs. intriguojanti drama, bet nenorėsiu kėsintis į nieką. jau kurį laiką numaniau, kad jūs nenusipelnėt niekieno rimtos minties. yra apvalu ir minkšta, sprogsta burbulai. sprogsiu ir aš, tik neefektingai, vakuume. paskui solipsistiniai priepuoliai, kosminis vienišumas. nėra pirmyn, nėra atgal, nėra pusių, krypčių. vidury alpimo įsikabinsiu: vis dar galiu pagražinti savo dieną ištrūkdamas iš čia. aš vis dar galiu pagražinti savo dieną pabėgdamas iš čia. kažkas viduj mykia, mykia ir niekur nenueina. muzika pati miršta, o ne žudanti...
labas ir vėl, žmogau už širmos. kad mes daugiau nebesusitiksim, atsisuk į mane. tu žinai daugiau, stebi ir gyveni ten, sakyk, ar jie taip su manim iš gailesčio? ar tu taip tik todėl, kad tau gaila manęs?
Niekad nebūsi reikalingas. Žmonėms kiti reikalingi tik tiek, kad patys jaustųsi reikalingi. Jie pasirinks lengvesnį taikinį už tave.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą